Norite išgelbėti Graikiją nuo sąmyšio ir „Greksito“? Režisierius Jeanas Lucas Godardas žino, kaip greitai padidinti šalies nacionalines pajamas. Ar kanibalai savo aukas grūsdavo į puodą? Norėtumėte pagaliau suprasti, kodėl kelionės laiku neįmanomos? Paaiškins Stephenas Hawkingas. Visa tai ir dar daugiau sužinosite knygoje „Pasaulio istorija išsinešti“, nes tai tarsi espresas tarp istorijos knygų.
– Schönburgų-Glauchausų šeimoje domėjimasis praeitimi tikriausiai įrašytas į DNR. Ką Jums davė istorijos tyrinėjimas – be to, kad rašydamas šią knygą turėjote labai daug perskaityti ir išstudijuoti?
– Mano tėvas augo šeimos pilyje Saksonijoje. 1945 metais, įsiveržus Raudonajai armijai, jį norėta deportuoti kaip liaudies priešą, tad jis be helerio kišenėje pabėgo į Vakarus. Mano mama irgi buvo pabėgėlė. 1951 metais ji pasitraukė iš Rytų, Vengrijos. Jos prosenelis buvo Istvánas Széchenyi, vengrų visuomenės reformatorius ir tautos didvyris. Jau vaikystėje suvokiau, kad praeitis egzistuoja ir ją verta prisiminti. Be to, ji mane traukė. Spėju, istorijų rašymas susijęs su siekiu sustabdyti laiką.
– Draugaujate su Jeruzalės universiteto profesoriumi Yuvaliu Harariu. Ką iš jo veikalų sužinojote ir panaudojote rašydamas „Pasaulio istoriją išsinešti“?
– Be Yuvalio nebūtų ir mano knygos. Jis man davė labai naudingų patarimų ir dalijo juos nesuvokiamai maloniai ir dosniai. Kai pasakiau, kad ir aš rašysiu knygą apie žmonijos istoriją, šiek tiek remdamasis jo kūriniais, jis atsakė, kad pasaulyje užteks vietos dviem puikiems istorijos vadovėliams. Jo pasaulinis bestseleris „Sapiens“ man atvėrė akis ir padėjo suprasti, kad istoriją galima nagrinėti ne tik pradedant nuo civilizacijų atsiradimo, kaip įprastai daroma. Tam tikra prasme žmogaus kilimas po žemdirbystės revoliucijos kartu yra ir nuosmukis. Per pastaruosius 10 tūkstančių metų mes smarkiai išnaudojome ir nustekenome savo planetą. Dabartinis Homo sapiens gyvuoja jau mažiausiai 200 tūkstančių metų. Iš tikrųjų daugiausia dėmesio reikėtų skirti šiam laikotarpiui, nes jis tam tikrais atžvilgiais yra sėkmingiausias žmonijos istorijoje.
– Ar esama laikotarpių, istorinių lūžių, veikėjų ar sąmokslo teorijų, kurie Jus taip vilioja, kad mielai paskirtumėte jiems atskirą knygą?
– Kaip jau buvo sakyta, pirmieji 200 tūkstančių žmonijos metų – nuostabiausi, nes anuomet gyvenome darniai su gamta, užuot vaizdavę jos valdovus. Deja, iš anų laikų išliko labai mažai šaltinių, tik kelios kaulų nuolaužos, kurioms galime nusilenkti. Ankstyvieji žmonės, regis, gyveno atsipalaidavę ir nevargo su tokiais dalykais kaip raštas. Šis atsirado tik kartu su civilizacija. Prie ankstyvosios žmonijos gyvavimo epochos turbūt labiausiai priartėjame per senus, iš lūpų į lūpas keliavusius mitus: apie Gilgamešą, Kainą ir Abelį, apie Babelį, pasaką apie geležinį Ansą. Manau, tai ir yra ta sritis, į kurią norėčiau pulti stačia galva.
– „Žmogus įstengia nuveikti didžiausius darbus. Ir bjauriausius.“ Pateikdamas didvyrių pavyzdžių Jūs greta dykumų karalienės Zenobijos (Al-Zabbos) statote sirų arcehologą Khaledą Asaadą, islamo teroristų nužydytą Palmyroje. Kas žmogų daro didvyriu?
– Archeologą ir Palmyros turtų saugotoją Asaadą, kurį žvėriškai nužudė neapykantos apakinti žmonės, paminėjau kaip mažai žinomų didvyrių atstovą. Dauguma „didžiais“ laikomų pasaulio istorijos veikėjų savo vardą istorijoje įrašė krauju. Iki šiol kiekvienas gimnazistas turi versti „Galų karus“, primirštant, kad juose vaizduojamas žiaurus genocidas. Biologas ir filosofas Jeanas Rostand‘as gražiai pasakė: „Nužudyk žmogų ir būsi žudikas. Nužudyk milijonus žmonių ir būsi užkariautojas.“
1789 metų liepos 14 dieną Prancūzijos karalius savo dienoraštyje įrašė: „Rien“, taigi nieko ypatingo. Galbūt kaip tik šią akimirką vyksta vienas svarbiausių istorinių lūžių, o mes nieko nenutuokdami sėdime saulutėje ir sriubčiojame kapučiną.
– „Išsamiai pavaizduoti, ko niekada nebuvo“ – tai ne tik tikro istoriko, bet ir kiekvieno kultūringo žmogaus užduotis. Ar jūs pats laikotės šio šmaikštaus Oscaro Wilde‘o priesako?
– Kaip jau minėjau, giliausios tiesos veikiausiai glūdi ne dokumentų archyvuose, pripildytuose statistikos ir gyventojų surašymų rezultatų, o meno kūriniuose ir mituose. Todėl „Pasaulio istorijoje išsinešti“ nuolat gilinausi į juos – ir dėl to neketinu atsiprašyti.
– Praeities įvykių kategorizavimas laikomas pagrindine bet kokių istorinių tyrinėjimų problema. Ar bandėte jos išvengti? O gal, priešingai, nusprendėte su malonumu žaisti etiketėmis, pavadinimais, klišėmis?
– Nassimas Nicholas Talebas plačiai nagrinėja šią temą. Jo knyga „Juodoji gulbė“, manau, yra vienas reikšmingiausių praėjusio dešimtmečio veikalų. Jis kaip niekas kitas atskleidė, kad prasmę istorijai suteikiame tik žvelgdami į ją iš laiko perspektyvos. Istorijos rašytojas neturi kitos išeities, tik kategorizuoti, dėlioti į stalčiukus ir klijuoti etiketas. Mąstymas yra kategorizavimas. Vien valdovų ir epochų vardijimas jau yra gana šališkas kategorizavimas. Jo alternatyva būtų padrika duomenų mišrainė, kurios sąmoningai netvarkome, kad tik nesuklastotume. Tereikia priminti sau į kategorijas nežiūrėti per daug rimtai.
1789 metų Prancūzijos revoliucija? Nieko ypatingo neįvyko!
– „Neramūs laikai yra patys ramiausi, tuomet bent jau žinai, ko galima tikėtis...“ Ar šis (vienam ispanų politikui priskiriamas) sakinys taikliai apibūdina Jūsų istorijos sampratą? O gal vis dėlto žvelgdamas į žmonijos perspektyvas išsaugote optimizmo grūdą, nors po 5 milijardų metų mūsų pažįstama Žemė žus?
– Neturime supratimo, kas mus ištiks artimiausiu metu. 2001 metų rugsėjo 10 dieną niekas savo radarais neužčiuopė islamistinio teroro. 1789 metų liepos 14 dieną Prancūzijos karalius savo dienoraštyje įrašė: „Rien“, taigi nieko ypatingo. Galbūt kaip tik šią akimirką vyksta vienas svarbiausių istorinių lūžių, o mes nieko nenutuokdami sėdime saulutėje ir sriubčiojame kapučiną.
– Paskutinis klausimas: Kaip saugote savo smegenis nuo informacijos, kasdien bombarduojančios jus kaip rašytoją (ir „Bild“ redakcijos narį): sportu, amerikiečių serialais, joga, Mozartu, avangardine poezija?..
– Deja, recepto neturiu. Stengiuosi laikraščius kuo dažniau pakeisti knygomis, kad atsikvėpčiau, tačiau – kaip tikriausiai ir visi kiti – kenčiu nuo persisotinimo.
Parengė Viktorija Uzėlaitė
