Knygoje pristatomi išraiškingiausi prezidentės D.Grybauskaitės 2009-2019 metų pasisakymai, unikalūs posakiai, stipriausios kalbos, didžiausią atgarsį turėję interviu ir metiniai pranešimai – dešimties metų Lietuvos istorija vienoje knygoje.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką apie metinius pranešimus:
Metų pareiga
Prezidentės pareiga kasmet apžvelgti situaciją šalies viduje ir užsienio politiką numatyta Konstitucijoje. Žanras neapibrėžtas, todėl kiekvienas Prezidentas sprendžia pats – tai bus politinė ataskaita, probleminė sričių apžvalga ar politinė aktualijų analizė.
Kai kas Prezidentės metinius pranešimus vadino skaudulių ir problemų diagnostika.
D.Grybauskaitės metiniai pranešimai buvo skaitomi politinio sezono pabaigoje – birželio pradžioje. Vienintelė išimtis – rinkimų metai.
Ruoštis metiniam pranešimui būdavo pradedama iš anksto, dar balandį. Prezidentė visada norėdavo, kad šis pranešimas būtų ne pasyvi sektorių apžvalga, o labai aiškus situacijos vertinimas – dalykiškai koncentruotas į svarbiausius aspektus, neišsibarstant po smulkmenas. Kiekvienam pranešimui reikėjo kertinės idėjos, atrinktų svarbiausių problemų, tų metų ryškiausių situacijų ir temų.
Žmogaus teisės ir gyvenimo sąlygos, korupcijos grimasos, pareiga ir atsakomybė, valdymo kokybė, šalies potencialas, reformų imitacija, Vyriausybės (ne)gebėjimas, – visa tai atsidurdavo Prezidentės metinės apžvalgos centre. Visi pranešimai buvo trumpi, galutinis variantas sutrumpėdavo maždaug trečdaliu. Į šių pranešimų lakoniškumą dėmesį atkreipė ir Vilniaus universiteto filologės, analizuodamos prezidentinę D.Grybauskaitės ir Baracko Obamos retoriką.
Ilgiausias metinis pranešimas nuskambėjo 2014 m. kovą, netrukus po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, kai Prezidentė akcentavo būtinybę kuo sparčiau didinti gynybos biudžetą.
Prezidentė pati įsitraukdavo į metinių pranešimų rengimą nuo pat pradžios. Patarėjų komanda yra išsaugojusi ne vieną laišką apie šį darbą. „Temos metiniam kaupiasi: tyrimų komisijos, apkaltų imitacija, korupcijos dengimas ir pan., Seimo tikras veidas, dugno dugnas...“ – viename jų rašė Prezidentė, iš anksto atkreipdama dėmesį į svarbius dalykus.
Prezidentės elektroninis laiškas, 2017 m.
Dėl metinio
Darbo metodas nuo apačios į viršų nulemia chaotiškumą. Paimama medžiaga iš grupių ir tiesiog sumetama gabalais, be jokių perėjimų į tekstą. Todėl nėra gijos, kuri tuos gabalus surištų, gabalų per daug ir jovalo įspūdis ryškiausias.
Tokius tekstus reikia rašyti iš viršaus į apačią – t. y. turėti kelias pagrindines mintis ir jas išplėsti medžiaga, gauta iš padalinių. Taigi nėra bendro stuburo ir kurpalio, nėra politinių įžvalgų ir aktualijų
Matau, kad dar pradžioje buvo jėgų, o galas visai bevertis ir keistinas.
Tekstas vertintinas kaip nesutvarkyta žaliava. Atskiri gabalai neturi perėjimų, temos atsikartoja.
Mėginau numeruoti temas – tai teisėsauga 2 ir vėliau 10 (12 p.), korupcija galėtų būti prie teisėsaugos taip pat.
Užsienio politika per du gabalus, reikėtų apjungti.
Socialiniai dalykai ir soc. atskirtis taip pat per du gabalus.
Ekonomikoje palikčiau tik investicijų pritraukimą, inovacijas ir profesinio mokymo reformą. Visa kita mesti lauk. Arba rimtai turime ką pasakyti, arba nereikia.
Reikia išryškinti ir sutvarkyti tekstą aiškiais skirsniais.
Naujoji dauguma dar turi galimybę padaryti pribrendusius pokyčius:
1. Viešojo sektoriaus reforma (vadovų kadencijos).
2. Aukštojo ir profesinio mokslo reforma.
3. Teisėsauga ir korupcija (čia ir vaistų kainos, praturtėjimas, mėginimas apriboti žvalgybą, deklaracijos), KT.
4. Užsienio politika per saugumo didinimą, informacinį, kibernetinį ir kt. saugumo užtikrinimą.
5. Už saugią Lietuvą: socialinis saugumas, skurdo mažinimas, priklausomybių mažinimas ir vaikai, emigracijos stabdymas ir emigrantų grąžinimas.
6. Ekonomika – investicijų pritraukimas, inovacijos, atsakingas valstybės lėšų naudojimas
7. Demokratijos stiprinimas: spaudos laisvės užtikrinimas, VRK depolitizavimas.
8. Ir kitokia pabaiga
***
Pranešimų tekstus papildydavo Prezidentės improvizacijos, kurios dar sustiprindavo emociją. Pavyzdžiui, skaitydama 2015-ųjų metinį po sakinio „Iki rudens jų bus tiek, kad gal nereikės ir privalomojo šaukimo“, D.Grybauskaitė jau ekspromtu pridūrė: „Ir niekam verkti nereikės“, taip primindama tuo metu plačiai pasklidusį populiarų naujadarą „verktiniai“.
Paskutinę savaitę, likusią iki pranešimo skaitymo Seime, būdavo šlifuojamas kiekvienas dviprasmiškai galintis būti suprastas žodis, ieškoma stipresnio išsireiškimo, daromi aktualūs tai dienai intarpai.
Atspausdintas, sukirčiuotas ir paskutinį vakarą prieš skaitymą įrištas metinio pranešimo tekstas buvo atiduodamas politologų teismui. Bet ne vieną jų žurnalistai jau iš anksto klausinėdavo, kokių akcentų galima tikėtis iš būsimo pranešimo.
Vos pasibaigus pranešimo transliacijai, pasigirsdavo labai skirtingi, dažnai vienas kitam oponuojantys politikų, politologų, apžvalgininkų ir žurnalistų komentarai.
Vis dėlto šiuose vertinimuose kartais atsirasdavo ir vienijanti nuomonė. Štai 2015-ųjų pranešimas pelnė emocingiausio, poetiškiausio ir patriotiškiausio epitetus. O dėl 2018-ųjų pranešimo buvo pasiekta visuotinai bendra nuomonė, kad tai buvęs nuosaikiausias D.Grybauskaitės pranešimas.
***
Ištraukos iš metinių pranešimų
2010 m.
Jei tikrai siekiame realių permainų valstybėje, turime atsigręžti į aukščiausią vertybę – į žmogų. Šis vertybinis orientyras taikytinas visuotinai – aukščiausiems pareigūnams ir žemiausių grandžių valstybės tarnautojams, o kartu – ir kiekvienam piliečiui.
2011 m.
Sakoma: tauta turi pažinti savo didvyrius. Tačiau būtina pažinti ir savo niekdarius, nemokšas, o ypač – parsidavėlius. To reikia, kad apvalytume valstybės tarnybą, kad išguitume iš jos tuos, kurie atėjo ne tarnauti, o prekiauti įstatymais, leidimais, sprendimais ir nuosprendžiais. O baisiausia – žmonių pasitikėjimu valstybe.
2012 m.
Besikeičianti geopolitinė situacija ir šalies interesai reikalauja kūrybiškos užsienio politikos ir išmaniosios diplomatijos. Prioritetą teikiu ne ceremoniniams susitikimams ar iškilmingoms deklaracijoms, bet konstruktyviam dialogui ir vertybiniam interesų derinimui. Iš Lietuvos diplomatų tikiuosi indėlio būtent į tokią užsienio politiką.
2013 m.
Kol mes nesutardami ir neapsispręsdami blaškomės, kurdami jau septintą Nacionalinę energetikos strategiją, už mus sprendžia slapti „Rosatom" vizitai, paslaptingi „Gazprom“ memorandumai ir pseudožaliųjų kuriami filmukai. Dedamos didelės pastangos norint sustabdyti viską, kas gali mus padaryti energetiškai savarankiškesnius.
2014 m.
Būtina skubiai atnaujinti visų politinių jėgų Nacionalinį susitarimą ne tik dėl šalies užsienio ir saugumo politikos, bet ir dėl adekvataus gynybos finansavimo. Jau pribrendome ir esame pajėgūs per artimiausius penkerius metus pasiekti dviejų procentų finansavimą šalies gynybai neskriaudžiant kitų ekonomikos sričių bei socialinių grupių.
2015 m.
Kai kuriems naujiems įstatymams sudėtinga įveikti ne tik antikorupcinio vertinimo procedūras, bet ir neskaidrių interesų barjerą. Nes vis dar matuojama ne Lietuvos žmogaus, o partijos, koalicijos ar medžiotojų būrelio gerovės matu.
2016 m.
Gindamiesi nuo pragaištingų rizikų, susitelkėme nacionaliniam žygiui „Už saugią Lietuvą“. Per kelis mėnesius prisijungė beveik pusantro šimto iniciatyvų, kurios skatina žmogiškumą, padeda įveikti priklausomybes, apsiginti nuo smurto, įsivaikinti ar globoti, parodo kitokį gyvenimą, įkvepia asmeniniu pavyzdžiu.
2017 m.
Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.
2018 m.
Valdžios ėmimas bet kokia kaina, kai tikslas pateisina priemones, grąžina mus į kitą santvarką, kurioje jau buvome. Kur tautos susitarimas negalioja. Negalioja ir priesaika, nei politinė, nei moralinė atsakomybė. Todėl rinkimų organizavimo skaidrumas išlieka iššūkiu mūsų dar vis trapiai demokratijai.
2019 m.
Gebėjimas atsakingai veikti, atvira ir tiesi laikysena, o ne pataikavimas daro mus matomus geopolitinėje erdvėje. Vertybėmis ir pasitikėjimu, o ne baime ar nuolankumu grįsta užsienio politika pelno pagarbą Lietuvai. Tarptautinė tvarka keičiasi ir mums reikia išlaikyti vertybinį stuburą.
