Dabar, kai naršymas įrenginiuose tampa kasdienybės rutina, atimančia vis daugiau laiko, kaip niekada svarbu kalbėti apie tai, kiek toks veiksmas turi įtakos mūsų psichologinei būsenai, galų gale – fizinei savijautai. Būtent apie tokius technologinio amžiaus aspektus mokslo populiarinimo knygoje ir kalba A.Hansenas.
Švedų psichiatras pasakoja, kad mūsų smegenys vis dar gyvena praeities amžiuose, mes vis dar esame medžiotojai ir miško gėrybių rinkėjai – būtent per šią prizmę aplinką vertina mūsų smegenys. Jos dar nėra prisitaikę prie technologinio proveržio sukeltos įrenginių, interneto, socialinių tinklų revoliucijos. Blogiau yra tai, kad niekas nežino, kaip tai atsilieps mūsų ateičiai.
-
Knygos recenzija. „Berniukas nuryja visatą“: „tavo galas mėlyna negyva karetaitė“
-
Knygos recenzija. „SPQR“ – slaptažodis, atveriantis duris į senovės Romos pasaulį
-
Knygos recenzija. Perviršio kartos neišsipildymų kronika
-
Knygos recenzija. Kiran Millwood Hargrave „Malonės“ – šiurpieji Norvegijos raganų teismai
-
Knygos recenzija. Jane Gardam „Meilužis“ – epopėjos pabaiga
-
Knygos recenzija. Kotrynos Zylės „Sukeistas“: mistinė pūga Vilniuje
Tai, kad esame nežinios laikotarpyje, A.Hansenas iliustruoja paprastu pavyzdžiu. Ant lapo sudėjus 10 tūkst. taškų, kiekvienas jų turėtų iliustruoti žmonijos kartą nuo pat žmogaus atsiradimo. Tokiu atveju, pavyzdžiui, 8 taškai žymėtų tiek kartų, kiek žmonija gyvena kartu su automobiliais, elektra, vandentiekiu ar televizija. Tačiau vos vienas taškas iš 10 tūkst. žymi kartą, kuri gyvena su internetu ir feisbuku. Štai tokioje nežinomybėje mes esame.
O kodėl mes naršome įrenginiuose ir tai darome vis daugiau? Į tai atsakydamas A.Hansenas cituoja buvusį „Facebook“ vykdomąjį direktorių Seaną Parkerį, kuris yra sakęs: „Kaip sugebame užimti tiek daug jūsų laiko ir sąmoningo dėmesio? Mes užčiuopėme silpnąją žmogaus psichologijos vietą – tiesiog duodame papildomą dopamino dozę.“
Dopaminas – organizmo išskiriama medžiaga, kuri yra svarbi smegenų pasitenkinimui. Kitaip tariant, naršymas įrenginiuose mūsų kūną verčia kuo daugiau gaminti dopamino. To pasekoje, po vadinamojo skrolinimo telefone, mums sunku susikoncentruoti į kitą veiklą, pavyzdžiui, knygos skaitymą – mat gaminamo dopamino kiekis greitai sumažėja. Stebuklingas žmogaus organizmas, tiesa? Patys save įtraukiame į veiklą, kuri tampa tarsi narkotikai.
Tai tik keli akcentai iš knygos „Naršymo metas“. A.Hansenas joje skaitytoją vedžioja po tikrą žmogaus smegenų labirintą – nuo streso sistemos ir jo užuomazgos naudos iki fizinio aktyvumo svarbos smegenims bei nesugebėjimo sutelkti dėmesį į mažas detales. Šiame plačiame temų spektre bene visur figūruoja mobilusis telefonas.
Išties knyga kiek baugina. Ji atveria nežinomybę, rodo, į kokią nepažįstamą olą mes lendame. Kita vertus, vargu ar mes turime kitą alternatyvą kaip tik pasiduoti ateities nežinomybei, kuri jau yra tapusi mūsų technologinės kasdienybės dalimi?
Į akis krinta knygos struktūra – kiekvienas skyrius yra glaustas, konkretus. Skaitytojas čia neras ilgų ar sudėtingų mokslinės kalbos išsireiškimų ar paaiškinimų. Priešingai – visa informacija susisteminta, sutraukta į nedidelius, bet pakankamai informatyvius skyrius. Norintiems platesnio požiūrio autorius pateikia šaltinių sąrašą. Tiesa, čia yra vienas parankus dalykas – šaltinių sąrašas sudaryta ne įprasta tvarka, o sugrupuotas tematiškai, tad norėdami pagilinti žinias, pavyzdžiui, apie įrenginių įtaką vaikams, rasite konkrečias nuorodas, kokiomis buvo remtasi rengiant konkrečiai šį knygos skyrių.
Knyga patiks ne tik tiems skaitytojams, kurie nori sužinoti, kodėl jaučia priklausomybę mobiliajam telefonui. Ji sudomins ir tuos, kuriems įdomi žmogaus psichologija, technologijų daromas poveikis mums ir mūsų ateičiai. Galų gale – norintiems iš arčiau pažinti tiek save, tiek ir aplinkinius žmones, gebėti pradėti analizuoti dabartį arba susivokti, kodėl pasielgėme vienaip, o ne kitaip. Galima ilgai diskutuoti, kiek naudinga ši knyga, nes išties nemažai jos svarbių akcentų apie žmogų ir jo santykį su technologijomis paliečiama gana paviršutiniškai ir glaustai, tačiau abejoti dėl vieno dalyko nereikia – ji gali suteikti naudingos esminės informacijos, kurios tikrai pakanka pradėti analizuoti mus supančiai aplinkai.
O kodėl mes naršome įrenginiuose ir tai darome vis daugiau?
Daugelį dalykų, apie kuriuos knygoje kalba švedų psichiatras, yra tekę anksčiau skaityti viena ar kita forma. Visgi man labiausiai ir įsiminė tas trūkumas, apie kurį ką tik užsiminiau – jos lengvas žvilgsnis. Būtent šioje greitoje dabartyje atrasti ne tik laiko, bet gebėti nesant specialistui į sudėtingas analizes apie psichologiją, smegenų veiklą technologijų amžiuje – gali pritrūkti ryžto ir jėgų. Tačiau A.Hansenas siūlo išeitį – glaustą informacijos vadovą apie mus, žmones.
Galbūt knyga „Naršymo metas“ leis jums garsiai nusijuokti iš savo mobiliojo telefono priklausomybių ir garsiai ištarti, kad tokių neturite. O galbūt leis atrasti naują kasdienybę ne tik be feisbuko ir be instagramo, bet ir su ribotu rankoje turimu mobiliojo telefono laiku. Tačiau vieno dalykų neapgausite – savo smegenų, savęs pačio.
A.Hansenas mums pasakoja, kodėl dabar esame tokie, kokie esame. O kokie būsime ateityje?
Tai priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir nuo mūsų santykio su technologijomis. Nuo mūsų gebėjimo suprasti jose save.
