Kita vertus, šiais laikais, kai technologinės naujovės atvėrė tiek galimybių knygų leidybai, o rašančiųjų ir aprašančiųjų savo gyvenimus tikrai netrūksta, rodos, anokia naujiena – memuarai. Vis dėlto šis leidinys vertas dėmesio, nes tai pirmoji lietuviška knyga pasakojanti ne tik apie vieno žmogaus gyvenimą, bet ir prisiliečianti prie Lietuvos kariuomenės kūrimo istorijos. Dim. gen. ltn. A.Pocius yra vienas iš pirmųjų atkurtos valstybės karinės struktūros kūrėjų. Pasirinktas biografinis, iš dalies publicistinis žanras knygai suteikia tiek beletristinei literatūrai būdingo siužeto pasakojimo emocinio patrauklumo, tiek dokumentikai būtino faktinio patikimumo. 1991 m., pirmųjų Kovo 11-osios metinių išvakarėse, A. Pocius kartu su kitais Krašto apsaugos departamento Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (toliau – SKAT) vyrais apsivilko karinę uniformą. Kaip jis pats rašo knygos antrojoje dalyje „Tėvynės labui“: „Nors daug valstybinių objektų buvo užėmusi Sovietų armija, demonstravome, kad esame, kad jau uniformuoti ir ginsimės.“
Kokiais keliais Kūno kultūros ir sporto komiteto prie LTSR Ministrų Tarybos dziudo ir savigynos imtynių vyriausiasis treneris atėjo į karių savanorių gretas sužinome pirmojoje knygos dalyje, kurią autorius pradeda savo vaikystės prisiminimais apie mamos Bronislavos, jos sesers Karolinos Budrytės šeimos istoriją, susietą su pokario partizanų veikla, žūtimis (besilaukianti sesuo Karolina su vyru partizanų būrio vadu Antanu Slušniu žuvo kautynėse), brolio, Antano Budrio, NKVD tardymus, nuteisus išsiuntimą į Karagandos lagerį, jo dešimties metų vergišką darbą anglių kasyklose, o po to ištremtą pas šeimą į Krasnojarsko sritį ir apie dviejų mamos seserų šeimų tremtis į Sibirą. Būtent mamos ir iš tremties grįžusio dėdės Antano pasakojimai augančiam berniukui ir buvo tikroji patriotinių jausmų mokykla, kai žodžiai „Lietuva“ ir „tėviškė“ alsuoja šiluma ir meile, nes už to stovi paaukoti gyvenimai. Todėl ir Lietuvos trispalvę, vos tik ji buvo 1988 m., „perestroikos“ laikais, patvirtinta dar sovietinės valdžios įstatymu, ir suplevėsavo virš Gedimino pilies, A.Pocius išsivežė į SSSR dziudo čempionatą ir išreikalavo, kad prieš varžybas, kuriose turėjo kovoti lietuviai, jam buvo vis dėlto leista nuimti senąją LTSR vėliavą ir pakabinti naują trispalvę, stebint visiems varžybų dalyviams. Jautrūs ir labai asmeniški prisiminimai aprašomi ir apie pirmąją kelionę į Izraelį, kur sportininkas paskutinį kartą žengė ant savigynos imtynių kilimo ir laimėjęs pirmą vietą, vėlgi po Lietuvos rinktinę simbolizuojančia trispalve, atsisveikino su profesionaliuoju sportu. Apie sportinės veiklos įtaką savo charakterio formavimui, generolas knygoje pripažino, kad imtynių sportas išugdė pasitikėjimą savimi ir išmokė kovoti iki galo, nepasiduoti.
A.Pociaus prisiminimuose apie lemtinguosius sausio įvykius nėra nei mistikos, nei patoso. Aprašyta faktinė situacija pateikta santūriu, dalykišku stiliumi, kaip, beje, ir visa knyga.
Ši knyga įdomi tuo, kad autoriaus gyvenimo įvykiai buvo persipynę su Lietuvoje vykusiais istoriniais virsmais, tad joje pateikti asmeniniai patyrimai gali papildyti oficialiosios informacijos dėlionę. Teko girdėti tokį sarkastišką pasakymą: tragiški Sausio 13-osios įvykiai truko tik kelias valandas, o proginio medalio apdovanojimai vis dar tęsiasi... Dramatiški dalykai, kurie baigiasi pergale, turi tendenciją pritraukti daugiau jų liudininkų, nei ten būta dalyvių, todėl informaciniu požiūriu vertinami tie autentiški prisiminimai, kurie gali būti susieti su oficialiais dokumentais. Kita vertus, gana žmogiška praėjus laikui į pasakojimus apie tas grėsmingas akimirkas įpinti vis daugiau emocinių detalių, kol viskas tampa mistiška ir pakvimpa heroizmu. Tuo istoriniu Lietuvai laikotarpiu knygos autorius buvo Sąjūdžio tvarkdarių gretose – žaliaraištis, o vėliau AT Pirmininko apsaugininkas.
A.Pociaus prisiminimuose apie lemtinguosius sausio įvykius nėra nei mistikos, nei patoso. Aprašyta faktinė situacija pateikta santūriu, dalykišku stiliumi, kaip, beje, ir visa knyga. Generolas rašo, kad dar sausio 11 d., Vilniuje pradėjus siautėti SA kariškiams, Aukščiausiosios Tarybos fojė pasirodė tuometinis Krašto apsaugos departamento (toliau – KAD) generalinis direktorius Audrius Butkevičius. Buvo pasakyta, kad didėjant grėsmei visi, šiuo metu esantys AT rūmuose, kurie nori, galės tapti kariais savanoriais ir po duotos priesaikos įgis kario statusą. Penkiolika minučių apsispręsti. Tą vakarą kartu su AT pirmininku Vytautu Landsbergiu visi pasilikę rūmuose, pakėlę dešinę ranką prisiekė ginti Lietuvos valstybę. O sausio 13-osios naktį A.Pocius pateko į pakankamai dviprasmiškas aplinkybes... KAD generalinis direktorius AT deputatams pranešė, kad visi ginkluoti vyrai paliko AT rūmus. Tarp tų ginkluotųjų buvo ir A.Pocius. Jiems buvo įsakyta, jei pultų SA, sutrukdyti prasiveržti ir užlaikyti juos parlamento prieigose. Prisiminimuose jis rašo: „Praktiškai tai būtų buvusi savižudybė – apsiginklavus mažo kalibro šautuvėliais ir benzino buteliais bandyti kovoti prieš Kalašnikovais ginkluotus SA kareivius. Reikėjo pademonstruoti okupantams ir pasauliui, kad ginamės ir AT rūmus jiems nebus taip lengva užimti. Neturėjome ten žūti, o tik po apšaudymo pasitraukti ir kovoti toliau – perėjus į pogrindį organizuoti partizaninį pasipriešinimą. Kaip tai daryti, neturėjome jokio supratimo ir nebuvome tam pasirengę.“ Šiandien, kai tenka girdėti tiek daug iškilmingų, herojizuotų pareiškimų apie tų laikų įvykius arba perdėtą asmeninį patriotizmą, galima gerbti generolo paprastą atvirumą aprašant anuometinius faktus ir nepasiduodant pagundai „paryškinti spalvas“. Na, o skyrių „Užminuota“ pakrantė“ tikrai reikia paskaityti, kad galėtumėte tiesiog pasijuokti. Tai padės suprasti, jog geriausiai įtampą nuima kokia nors netikėta ir kurioziška situacija...
Kitas lemtingas momentas aprašytas jau antrojoje knygos dalyje – 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje atgarsiai Lietuvoje. Dabar jau žinome, kad žlugus maištininkų pučui, po B.Jelcino pergalės Maskvoje galutinai subyrėjo SSSR. Tačiau 1991 m. vasarą tai buvo įtampos laikas, nes SA penkių divizijų daliniai tebeveikė visoje Lietuvos teritorijoje. A.Pocius rašo, kad rugpjūčio 19 d. AT ėmė ruoštis pačiam blogiausiam – rimtam kariniam konfliktui. Tuo metu jis jau buvo rimčiau ginkluotas: turėjo pistoletą – kulkosvaidį ir revolverį. Žinoma, AT gynyba buvo numatyta kiek kitokia: kadangi į AT jau buvo privežta daugybė sprogmenų, dalis jų buvo išnešta aplink AT rūmus, o dalis – palikta rūmų viduje ir paruošta susprogdinti. „Šturmuojant parlamentą po tokių sprogdinimų nuostoliai būtų buvę dideli abiems pusėms,“ – prisimena autorius.
Generolo A.Pociaus tarnyboje buvo ir dar vienas istorinis epizodas – taip vadinama „Pakaunės miško istorija“. Jaunimui tikriausiai tai nelabai girdėtas įvykis, tačiau politikos ir kariuomenės senbuviams tai pakankamai žinoma, tačiau neaiški situacija, kurią buvo galima traktuoti ir kaip provokaciją, ir kaip statutinį nepaklusnumą. Juk viskas vyko netrukus po to, kai iš Lietuvos išvyko paskutinis ešalonas (geležinkelio sąstatas) su SA kareiviais... Skyriuje „Nebaigta „Miško istorija““ generolas korektiškai aprašo to meto įvykių eigą ir diplomatiškai „neaštrina kampų“, tačiau net ir praėjus keliolikai metu būtent ši istorija bus politikų prisiminta, kai dar kartą taikysis išbandyti jau brigados generolo A.Pociaus ištvermę. Apie tai A.Pocius rašo ketvirtojoje knygos dalyje skyriaus „Tarp politinių girnų“ puslapiuose. Beje, kaip tik šiame skyriuje generolas ir pateikia paaiškinimą, ką reiškia būti „nematomuose apkasuose“.
Pasakojime apie „miško istoriją“ netrūksta ir dramatiškų, ir pikantiškų detalių: iš vieno knygoje aprašyto tuometinio krašto apsaugos ministro ir jo pavaldinio, plk. ltn. A.Pociaus, pokalbio galime suprasti, kur buvome 1993 m. ir kaip toli esame pažengę šiandien valstybės ir kariuomenės sąrangoje. Knygoje pateikęs „pakaunės įvykių“ savo versiją, generolas apibendrindamas šią istoriją rašo: „Kauno savanorių „maištas“ nebuvo paprastas ginklų pažvanginimas. Kaimyninės valstybės specialiosios tarnybos, pasinaudodamos buvusiais bendradarbiais ir slaptaisiais agentais, lojaliais sovietinei santvarkai milicijos pareigūnais, dirbančiais atkurtos Lietuvos VRM sistemoje, Rusijos karinės žvalgybos agentais, kurie buvo infiltruoti į KAM struktūras, siekė savų tikslų. Tikslas galėjo būti toks – išvedus okupacinę Rusijos kariuomenę iš Lietuvos prasideda vidinė tam tikrų grupuočių nesantaika, kuri virsta ginkluotu tarpusavio santykių aiškinimusi, vedančiu prie kruvinų skerdynių ar net pilietinio karo. Pagrindinis šio scenarijaus sumanytojas ir užsakovas, žinoma, buvo ne Lietuvoje, bet keli šio scenarijaus vykdytojai – aukšti politiniai veikėjai – taip ir liko neišaiškinti.“
Remdamasis savo patirtimi bendraujant su politikais, generolas pataria dabartiniams karininkams, kad reikia būti atsargiems kalbant su politikais ar žurnalistais, ypač duodant interviu, kad „neužkibtum“.
Galų gale pasibaigęs ir suvaldytas „savanorių maištas“ A.Pociui suteikė dar vieną galimybę – vis dėlto jis buvo paskirtas laikinai eiti SKAT vado pareigas, o po pusės metų galutinai tapo vadu. „Kai perėmiau iš plk. J. Gečo vadovavimą savanorių tarnybai, iškart supratau, kad reikia daryti SKAT reformą.(...) Kai kurie savanoriai apskritai nesuprato, kas yra tarnybinis pavaldumas, jiems atrodė, kad vadų nereikia klausyti, nes vadais galėjo būti gatvės principų besilaikantys bičai ir svajakai,“ – prisiminimuose rašo generolas. Tada ir buvo pakeistas tarnybos pavadinimas – taip atsirado Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Kartu su atnaujintu štabu ir nauja tvarka A.Pocius jas kūrė iki 2003 m. Per tą laiką buvęs profesionalas sportininkas tarnaudamas kariuomenėje ir paraleliai baigęs karines studijas Bundesvero akademijoje Hamburge, karo koledže JAV, keldamas kvalifikaciją įvairiose NATO šalių karinėse įstaigose tapo profesionaliu karininku. A.Pocius savo prisiminimuose užsimena ir apie įvairias Krašto apsaugos ministerijoje vykusias peripetijas dėl karjeros galimybių, nes tarp karininkų vyko ir vyksta konkurencija kaip ir visur kitur. Beje, į klausimą, ar kitoje knygoje būtų daugiau faktų ar vertinimų apie kai kuriuos istorinius įvykius ar juose dalyvavusius asmenis, generolas atsakė: „Daugiau įvykių gal ir nebūtų, tačiau vertinimų ir papildomos informacijos galėtų būti. Dar per anksti apie viską kalbėti...“
Knygos „Nematomuose apkasuose“ puslapiuose aprašomiems įvykiams peržengus į XXI a. yra daug edukacinio pobūdžio informacijos, nes, atrodo, kad autorius pasakodamas biografinius įvykius sąmoningai papildo juos oficialia ar vieša informacija, kad skaitytojas geriau suprastų kaip veikia šalies gynybos sistema, kokia yra demokratinės šalies krašto apsaugos sistemos sąranga ir principai, NATO ir Lietuvos kariuomenės sąveikos mechanizmas, ministro ir kariuomenės vado santykis, strateginio lygmens veikla. Įdomūs, autentiški kariniai nuotykiai aprašyti trečiojoje knygos dalyje “Karštuose taškuose“. Reikia pripažinti, kad kai kuriose situacijose knygoje pateikta tik vieša informacija padeda išvengti ilgo pasakojimo, kuriame ne visos detalės gali būti paskelbtos. Juk ne veltui yra toks posakis: ne viskas dainon sudėta, kas širdimi išjausta... Remdamasis savo patirtimi bendraujant su politikais, generolas pataria dabartiniams karininkams, kad reikia būti atsargiems kalbant su politikais ar žurnalistais, ypač duodant interviu, kad „neužkibtum“. „Kitu atveju grės politinis susidorojimas ir karininko karjera gali būti baigta. Tokia realybė – demokratiniame pasaulyje dominuoja civilių kontrolė virš kariškių. Tik ar visi politikai teisingai supranta ir naudojasi ta privilegija? Čia jau kitas klausimas,“ – rašo šiuo metu diplomatinėje tarnyboje esantis A.Pocius.
Kita vertus, galbūt šis autobiografinis leidinys paskatins ir kitus aukštus atsargos ar dimisijos karininkus atvirai ir galantiškai papasakoti savo karinę istoriją.
Akivaizdu, kad šis leidinys ne vienos akimirkos idėja – apie tai buvo galvota ir tam ruoštasi ne vienerius metus, nes kaip pats autorius yra minėjęs, tarp visų darbų jis rasdavo laiko trumpai pasižymėti svarbiausius savo tarnybos įvykius ir mintis. Tad atėjus laikui visus užrašus reikėjo surinkti, susisteminti ir su leidyklos redaktorės Agnės Bolytės profesionalia pagalba sudėti į knygą. Tikrai ne viskas tilpo šiame leidinyje, dalį surinktos medžiagos reikėjo trumpinti: iš 460 puslapių liko 260. Buvo atsisakyta šalutinių temų ir palikta tik pagrindinė – biografinė dalis. Knygą taip pat praturtina ir daug fotografijų iš asmeninio generolo archyvo, kurios ateityje turės istorinę vertę. Tačiau svarbiausia, kad tai yra „pirmoji kregždė“ atkurtos Lietuvos kariuomenės vadų memuaristikoje. Ši knyga jau po keliolikos metų bus labai svarbus informacijos šaltinis šiuolaikinės Lietuvos karinės istorijos tyrinėtojams, papildoma literatūra karybą studijuojantiems jaunuoliams, karine tarnyba besidomintiems skaitytojams, politologams ir žiniasklaidos atstovams. Ji reikalinga ir naudinga kaip apsauginė priemonė, kad kažkam aprašant atsikūrusios kariuomenės istoriją būtų keblu kokiu nors tikslu interpretuoti įvykius, juose dalyvavusių žmonių istorinį vaidmenį.
Kita vertus, galbūt šis autobiografinis leidinys paskatins ir kitus aukštus atsargos ar dimisijos karininkus atvirai ir galantiškai papasakoti savo karinę istoriją. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad pasiryžti rašyti autobiografinį kūrinį reikia ne tik darbštumo, atkaklumo ir sveikos ambicijos, bet ir turėti ramią sąžinę, kad bendražygiai negalėtų priekaištauti dėl iškraipytų ar pagražintų faktų, o piktavaliai traukti iš spintos sudūlėjusių kaulų ir gąsdinti praeities šmėklomis. Žinoma, kad knygos autorius sulauks įvairių komentarų: ir pagyrimo, ir kritikos, ir karštų diskusijų prie alaus bokalo, galbūt kažkas mestels frazę – „iš kuklumo nenumirs“... Ką gi, matyt, tokia ir yra kiekvienos knygos misija – pažadinti mintis, įkvėpti naujų idėjų, sujudinti laiko tėkmę ir liudyti istoriją.
Knyga „Nematomuose apkasuose“ dedikuota tiems, kurie Lietuvos laisvės dienos nesulaukė. Tegul ji būna pagarbi atsvara visam tam gaivališkam triukšmui, kuris pastaruoju metu beatodairiškai šėlsta Lietuvos informacinėje erdvėje.
