Jei šios knygos pavadinime nebūtų Prousto pavardės, jei šios knygos nebūtų parašęs žavus ir labai išsilavinęs publicistas-filosofas Alainas de Bottonas – greičiausiai ji net nebūtų papuolusi į mano akiratį. Bet ne šį kartą.
Knygos autorius Alainas de Bottonas pasaulyje žinomas kaip rašytojas, laidų vedėjas, kurio tekstai alsuoja lengvai suprantama kasdienybės filosofija. Bendradarbiaudamas su „The Guardian“ Alainas sukūrė kelių minučių animuotą filmą apie meno teorijas, kuris, mano manymu, apskritai yra vienas iš taikliausių (matytų, skaitytų, girdėtų) bandymų paaiškini kam skirtas menas ir kaip jis veikia žmoniją. Kai kas šį rašytoją laiko populistu, bestselerių kepėju, bet, mano nuomone, labai gerai, kad egzistuoja tokie tarpininkai tarp „dangaus ir žemės“, tokie išverčiantys mokslinį, filosofinį žargoną į publicistinę, eiliniam žmogui suprantamą kalbą ir užsiimantys rimtojo meno populiarinimu. Knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ Bottonas imasi žmonijos prusinimo Proustu. Pastarojo, greičiausiai, pristatinėti nereikia, nors septynių dalių „Prarasto laiko beieškant“ epopėja ne vieno skaitytojo lieka net neįpusėta.
Bottonas gerai išanalizavo Prousto kūrybą, biografinius faktus, interviu, viešus pasisakymus, draugų prisiminimus ir viską sudėjo į devynias knygos dalis.
Bottonas gerai išanalizavo Prousto kūrybą, biografinius faktus, interviu, viešus pasisakymus, draugų prisiminimus ir viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip padėti knygą į šalį“, „Kaip praregėti“ ir t.t.). Remdamasis Prousto pasaulėžiūra ar jo knygų personažų mintimis, citatomis, poelgiais, Bottonas samprotauja: „o ką gi šiuo klausimu“ pasakytų ar patartų Proustas? Taip didžiojo prancūzo intelektualo išmintis adaptuojama šiandienai. Knygos forma (įvadas į rimtąją literatūrą, filosofiją) šiek tiek primena Roberto Rowlando Smitho „Pusryčius su Sokratu“ arba Irvino D. Yalomo knygas, kuriose istorijos kuriamos sekant garsių filosofų teorijomis ( „Ko verkė Nyčė“, „Gydymas Šopenhaueriu“, „Spinozos problema“).
Knyga pradedama įvadine dalimi „Kaip mylėti gyvenimą dabar“. Šį tekstą inspiruoja praeitojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje vieno prancūziško dienraščio inicijuota apklausa apie tai, jog amerikiečių mokslininkai praneša, kad pasaulio pabaiga ateis arba bent jau didžioji žemyno dalis bus sunaikinta ir žus šimtai milijonai žmonių. Jei ši pranašystė pasitvirtintų, kaip ji paveiktų žmonijos elgesį per laiką nuo sužinojimo apie neišvengiamybę iki jos įvykimo? Proustas pateikė savo atsakymą laikraščiui laišku, kuriame išdėsto tokias mintis:
„Gyvenimas mums išsyk pasirodytų nuostabus, vos tik, kaip teigiate iškiltų mirties grėsmė. Tik pagalvokite, kiek planų, kelionių, meilės reikalų, studijų jis – tai yra gyvenimas – slepia, o juos vis atidedam iš tingumo, nes esame tikri dėl ateities. Atsiradus pavojui išnykti, kaip viskas pasidarytų žavu! Ir jei tik šįkart nelaimė mus aplenktų, tikrai aplankytume naująsias Luvro sales, pultume ant kelių prieš panelę X ir nukeliautume į Indiją. Katastrofa neįvyko, nieko nepadarėme ir vėl sugrįžome į įprastą gyvenimą, kuriame aplaidumas slopina aistrą. Kad įvertintume šią gyvenimo akimirką, neturėtume laukti katastrofų. Pakaktų prisiminti, kad esame žmonės ir kad dar šį vakarą gali aplankyti mirtis.“
Tai yra vienas iš Prousto viešų pasisakymų, iš kurio galima išrutulioti nemenką tekstą apie tai, „kaip reikia gyvenimą mylėti dabar“. Bottonas taip pat pripažįsta, kad Prousto mintys apie tai, kaip reiktų gyventi, neapsiriboja trumpu atsakymu į laikraščio klausimą, nes iki pat gyvenimo pabaigos jis rašė knygą, mėginančią – nors labai ištęsta ir sudėtinga pasakojimo forma – atsakyti į klausimą, mažai kuo tesiskiriantį nuo iškelto mokslininku besidedančio amerikiečio.
Kitose knygos dalyse „Proustas patarinėja“, kaip būti geru draugu, kaip reikšti savo jausmus, kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse, kurias pastebi ir įamžina savo kūriniuose menininkai, rašytojai, detalėse, kurių apstu kiekviena diena, tereikia žvilgsnį nukreipt reikiama kryptimi (pvz., prustiškojo „madlenos pyragaičio“ stebuklingas efektas). Taigi, iš esmės – nieko labai naujo ir netikėto, todėl mane, asmeniškai, šioje knygoje domino visai ne tos vietos, kur Proustas veikia kaip gyvenimo būdo patarėjas (tuomet tokie pamąstymai gal ir buvo išskirtiniai, bet šiandienos kontekste tai skamba kaip klišės, kurių pats Proustas vengė ir kritikavo kitų rašliavose). Mane Bottono knygoje labiau užkabino faktai, biografinės Prousto gyvenimo detalės, atskleidžiančios ir leidžiančios labiau pažinti paties Prusto asmenybę, o taip pat ir kitų to metų intelektualų kūrybą.
Patiko ir tos knygos dalys, kuriose samprotaujama kiek mažiau populiariomis temomis – apie rašymą (klišių vartojimą ir individualaus stiliaus paieškas), skaitymą (sąsajas tarp mūsų ir knygų, ką mums duoda skaitymas, kaip skaityti sau ir t.t.), meno vertinimą.
Pabaigai norėčiau pastebėti, kad nors ir ne Bottonas atrado šį „įdarbinto“ pasakojimo metodą, bet jam rašyti tokio stiliaus knygas tikrai sekasi.
„Skaitymas yra naudingas, kol padeda surasti magiškus raktus, kuriais atsirakiname mumyse nugrimzdusias savastis ir be kurio niekaip nežinotume, kaip patekti į šias erdves. Kita vertus, jis tampa pavojingas, kai, užuot pabudinęs protą dvasiniam gyvenimui, bando užimti jo vietą, kai tikrovė, nustojusi būti idealu, kurį pasiekti galime tik savo paties proto judesiu ir širdies pastangomis, tampa kažin kuo medžiagišku, sudėtu į knygos puslapius;“
Pabaigai norėčiau pastebėti, kad nors ir ne Bottonas atrado šį „įdarbinto“ pasakojimo metodą, bet jam rašyti tokio stiliaus knygas tikrai sekasi. Įtaigi pasakojimo maniera, įdomios mintys, užkabinančiai pateikta informacija ir jos meniškai struktūruotas sudėliojimas į tam tikrus teminius stalčiukus – svarbiausi knygos „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ sėkmės ingredientai. Bandau tik suprasti – į kokį skaitytoją orientuota ši knyga. Intelektualai skaito patį Proustą, o Prousto neskaitantys vargu, ar norės skaityti apie tai, kaip jis gali pakeisti gyvenimą. Greičiausiai, kad jog ši knyga yra orientuota į skubantį šiuolaikinį žmogų, kuriam patinka gauti sukramtytą, apdorotą informaciją, o ne pačiam nerti į 7 tomų literatūrines gelmes su sakiniais, užimančiais po keturis metrus standartinio teksto dydžio, o tada sulaukus progos viešai pasigirti „O Proustas tai atsakytų šitaip…“.
Proustas nepakeitė mano gyvenimo, bet..
„Taip kartais būna: skaitydami kokį nors naują genijaus šedevrą, su džiaugsmu atrandame jame visus tuos paniekintus savo apmąstymus, atrandame džiaugsmą ir liūdesį, kuriuos stengėmės užgniaužti, ištisą jausmų pasaulį, kurį niekinome ir kurio vertę mums staiga naujai atvertė knyga.“