A.Šlepikas romane „Mano vardas – Marytė“ žvelgia į kitą nuo karo nuniokotą pusę – vokiečius, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Rytprūsių keliavo į Lietuvą, elgetavo, badavo, dirbo už maistą, kurį gabeno savo išsekusioms ir nuo rusų prievartos besislepiančioms šeimoms. Vilko vaikai (vokiškai Wolfskinder, – aut. past.) – taip jie buvo praminti.
„Apie tuos vaikus, atklydusius pas mus ieškoti duonos ir tryškusius noru gyventi, iki šiol nebuvo parašyta daug – tai vos keli lietuvių ir vokiečių darbai“, – vasario mėnesį per knygos pristatymą kalbėjo A.Šlepikas.
Šią tuštoką istorinę terpę puikiai atspindėjo knygos pabaigoje autoriaus išdėstyta patirtis, kuomet jauni vokiečiai, išgirdę, jog A.Šlepikas rašo knygą apie Vilko vaikus, pasiteiravo – „Ar tai bus knyga apie Tarzaną?“
Šioje knygoje akcentuojami ne karo užkulisiai, ne tai, dėl ko prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kas dėl to kaltas, bet iškeliamas žmogiškumas. Karo metu nuo Holokausto lietuviai slėpė žydus, šioje Vilko vaikų istorijoje vokiečių mažamečiams užnugaris buvo irgi lietuviai.
Knyga sukuria itin tikrovišką ir niūrią po Antrojo pasaulinio karo tvyrojusią atmosferą. Skaitant visus pojūčius dar labiau sustiprina mintis, kad knyga parašyta remiantis įvykių liudininkų pasakojimais ir pačių Vilko vaikų prisiminimais. Sunku įsivaizduoti, kaip tokią gyvenimo patirtį turintys žmonės išdrįso mintimis sugrįžti į savo vaikystę ir atskleisti patirtus išgyvenimus.
Romanas žavi ir savo stiliumi. A.Šlepikas neslepia, kad iš pradžių norėta kurti dokumentinį filmą apie Vilkų vaikus, o knygos ekranizacijai scenarijus – jau senai parengtas. Tačiau pradėjus rinkti informaciją atsirado daug žmonių, kurie atskleidė savas istorijas, kurios sugulė į romano puslapius. Autorius knygą parašė per dvejus metus.
Knygos autorius tikisi, kad „Mano vardas – Marytė“ bus galima išversti į vokiečių kalbą ir pristatyti Vokietijos skaitytojams. Net neabejoju, kad ši knyga Vokietijoje sulauktų didelio susidomėjimo. Aš, būdamas lietuviu, šią knygą apie vokietukų varganą gyvenimą perskaičiau su pasimėgavimu. Knyga užbūrė tikroviškumu, norėjosi užjausti kiekvieną šios knygos personažą, o trumpi ir tarsi nukirsti sakiniai – įsirėžė mintyse.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Alvydas Šlepikas |
Vienintelis romano „Mano vardas – Marytė“ trūkumas – trumpa apimtis. Vienos knygos, kurias sudaro 180 puslapių, gali atrodyti per ilgos. Tačiau šiuo atveju nesinorėjo knygos padėti į šoną ir užsiimti kita veikla. Norėjosi, kad šis pasakojimas nenutrūktų. Kodėl? Skaitant ir regint varganą vaikų gyvenimą norėjosi knygos pabaigoje išvysti laimingą pabaigą. Ar viskas baigėsi taip, kaip tikėjausi? Kiekvienas skaitytojas, manau, turi arba susikurs savą pabaigą.
Šis romanas unikalus, nes sugeba ne tik sukelti šiltus jausmus, pasakoja ne tik apie vokiečių ir lietuvių gyvenimą po Antrojo pasaulinio karo, bet ir įkvepia gyventi. Ir nereikia keistai žvelgti į knygos autorių A.Šlepiką, kuris geriau žinomas kaip garsių lietuviškų serialų režisierius. A.Šlepikas romanu „Mano vardas – Marytė“ turėtų užtildyti visus lietuviškų serialų kūrėjų kritikus.
Jei bus knygos tęsinys – būtinai perskaitysiu. O jeigu dienos šviesą išvys ir žadėtas filmas apie Vilko vaikus – net negalvodamas apsilankysiu.
Gero skaitymo.
