Politinis trileris „Prezidentas“ skaitytoją nukelia į laikotarpį, kai iki prezidento rinkimų lieka keturliolika mėnesių – įjungiamas atgalinis laikmatis. Šiuo laiku baigiasi prezidento Ričardo Daubaro antra prezidentavimo kadencija, laukia rinkimai, o į dabartinio šalies vadovo kėdę taikosi nepartinis kandidatas, charizmatiškasis Rokas Oginskis. Į ją taikosi ir ultrakairiųjų judėjimui vadovaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Atrodo, kad pagrindinė kova dėl kėdės vyks tarp šių dviejų kandidatų, tačiau yra jėgų, kurios turi savų tikslų.
Sąmoningai daugiau nepasakosiu apie knygos siužetą, kuriame atsiskleidžia šių dienų Lietuvos politinės aktualijos, bet atkreipsiu dėmesį į kelias detales. Tegvildena siužetą patys skaitytojai.
-
Knygos recenzija. M.P.E.Martynenko „Praeis“ – antras bandymas malonumui atrasti
-
Knygos recenzija. Atsitiktinumas ar likimas? Atsakymą siūlo Davido Mitchello „Prižiūrėtojas“
-
Knygos recenzija. J.Salterio „Žaidimas ir pramoga“ – aistringa kelionė į lemtį
-
Knygos recenzija. U.A.Boschwitzo „Keleivis“ – pabėgimas iš nacistinės Vokietijos
-
Knygos recenzija. 10 priežasčių skaityti Mathiaso Enard'o „Kompasą“
Dar knygos pradžioje teigiama, kad „visi faktai ir veikėjai išgalvoti. Visos galimybės realios“. Išties nors veikėjai ir įvairios fikcinio pasaulio detalės tariamai išgalvotos, tačiau nereikia būti dideliu meistru, kad suprastum, kas yra kas. Skaitytojas lengvai literatūrinius įvykius ir personažus susies su realybe – Vytautas Landsbergis ir „konservatoriai“, Ingrida Šimonytė ir politiniai veikėjai, kurie yra tarsi Arvydo Juozaičio, Naglio Puteikio ar ideologinių „valstiečių“ partijos lyderių mišiniai. Kiti veikėjai irgi daugiau mažiau yra standartinio tipo – bent vienas jų nekalbus, kitas – griežtas, trečias – prasilošęs alkoholikas. Jei tai rusai – neapsieita be degtinės. Tad žvelgiant į literatūrinius veikėjus – didelės išmonės nėra, esmė šioje knygoje nukreipta kitur.
Kalbant apie knygos siužetinę liniją, gana nemažą jos koncentracijos dalį sudaro tikri įvykiai, nutikę realios prezidento kampanijos metu. Iš dalies tai sustiprina realybės jausmą, tačiau medalis turi dvi puses – skaitant kartais atrodo, kad trileris tėra realių įvykių atpasakojimas, paskanintas fikcijos prieskoniais, kurie padeda iškreipti realybę. Visai kas kita yra dėstoma nematoma kita linija – kaip į rinkimus skverbiasi priešo ranka, kokius politinius triukus ji atlieka ir ko siekia.
Romanas įtraukia spėliojimais, sąmokslo teorijomis, kurias kelia knygos autorius ir kurios gali tapti realybe. Čia rasime ir Rusijos strateginius veiksmus, kurie buvo pritaikyti ne vienoje šalyje, ir žingsnius, kaip tarsi šachmatų lentoje žaisti lietuvių politikų likimais. A.Tapinas žino, kaip pasakoti istoriją, tačiau visą knygą neapleido jausmas, kad aš kartu su rinkiminės kampanijos dalyviais bėgu. Ir kuo toliau bėgu, tuo labiau esu įtraukiamas ne į kampaniją ir ne į trilerį, o į patį skubėjimą skubėjimo vardan. Kartais romane norėjosi tiesiog sustoti, susivokti, kas čia įvyko, ir leistis į didesnes interpretacijas, giliau pažvelgti į esamą situaciją. Bet tekdavo toliau bėgti.
Kuo džiaugiuosi knygoje – pabaiga. Buvo gera, kad klaustukai išliko iki pat pabaigos, nors jie ir kybojo tarsi iš Holivudo filmų aikštelės.
Mano akimis, ši A.Tapino knyga išsitepė Liudo Mažylio debiuto paliktomis dulkėmis. Anuomet, kai Vasario 16-osios akto radėjas išgyveno didelę populiarumo bangą, pasirodė jo debiutinis grožinės literatūros kūrinys „99 metai po įvykio“. Romanas skaitytoją vedžiojo koridoriais, kuriais knygos veikėjas ieškojo nepriklausomybės akto, tik čia viskas taip pat buvo perpinta fikcijos detalėmis, kurios žadėjo ne tik daugiau intrigos, bet ir siužetinių meilės linijų ar trilerio elementų. Visgi su knyga L.Mažylis paskubėjo, reikėjo ją išdirbti labiau, juk niekas be jo šios temos įdomiau neatskleis – matyt, norėta kuo toliau su banglente nučiuožti nuo tos populiarumo bangos. Tačiau krantas taip ir nebuvo pasiektas.
Romanas išties įtraukia savo spėliojimais, savotiškomis sąmokslo teorijomis, kurias kelia knygos autorius ir kurios gali tapti realybe.
A.Tapino „Prezidentas“ man mena L.Mažylio debiutą, nors pats A.Tapinas anaiptol nėra naujokas literatūroje – jo stimpanko žanro kūrinys „Vilko valanda“ tapo „Metų knyga 2013“, vėliau pasirodė jos tęsinys ir kelios knygų adaptacijos, o ir knygas puošia bestselerių karūnos. Pasiskolinant Olego Šurajevo irgi debiutinės knygos pavadinimą, pasakyčiau, kad tokią knygą, kokią skaitytojams pristatė A.Tapinas, gali parašyti bet kas. Bet „Prezidentą“ parašė būtent A.Tapinas.
Savo tematika knyga yra labai įdomi. Tik, mano galva, su ja kiek paskubėta – tokį politinį trilerį ir apskritai tokio žanro knygą, kokių lietuvių autoriai daug nepasiūlo skaitytojams, galima išties sukurti intriguojantį ir įtraukiantį. Tačiau „Prezidentas“ tapo tarsi paskubėtu bandymu suspėti užčiuožti ant tos artėjančios prezidento rinkimų bangos. Tai išduoda ir knygos tiražas – 8 tūkst. egzempliorių, kas knygai jau yra didelis skaičius, paprastai tiek siekia trijų ar keturių knygų pirmieji leidimai. Tačiau, regis, A.Tapino aktyvumas socialinėje erdvėje ir idėjos, buriančios žmones, leidyklai leidžia rinktis tokį egzempliorių skaičių.
Mano akimis, ši A.Tapino knyga išsitepė Liudo Mažylio debiuto paliktomis dulkėmis.
Knyga yra greitas laisvalaikio skaitinys, nepretenduojantis į menišką literatūros pusę, ir kuris praėjus rinkimams greičiausiai praras ir savo aktualumą. Skaitydamas svarsčiau, kad pramogine prasme „Prezidentas“ kažkuo panašus į Dano Browno knygas, kad ir į pastarąją „Kilmė“, tačiau amerikiečių rašytojo knygose per populiariąją literatūrą sunkiasi intelektualioji knygos pusė – patraukliai kalbama apie meną, istoriją, visuomenių raidą. O A.Tapino „Prezidentas“ yra tarsi vadovėlinis romanas – parašytas pagal aiškias ir laiko patikrintas taisykles: gėris, blogis, intriga, užkulisiniai žaidimai, netikėta atomazga ir viskas paremta realiais įvykiais. Tik trūksta tos vidinės ugnies, kuri įskeltų veikėjams ir pačiai istorijai natūralios gyvybės.
Džiaugiausi, kai A.Tapinas pristatė „Vilko valandą“, kas buvo išskirtinis dalykas mūsų lentynose, buvau vienas iš riboto skaičiaus skaitytojų, kurie pateko į antros serijos dalies – „Maro diena“ – išankstinės prekybos karuselę. Ir tikrai manau, kad politinis trileris „Prezidentas“ – ne tai, ką sugeba šis autorius.
Kaip viesulas į skaitytojų ir rašytojų kasdienybę įsiveržęs A.Tapinas tikiu, dar grįš ir skaitytojams pasiūlys gerą dozę laisvalaikio literatūros. Galbūt būtų pats metas ties „Prezidentu“ brėžti liniją, nuo kurios atsispyrus būtų galima baigti stimpanko trilogiją, virš kurios jau nuo 2015 metų kabo klaustukas: kada pasirodys paskutinioji dalis?
