Taigi iš apibrėžimo ne taip jau daug ir paaiškėja apie šį, patį laisviausią iš visų literatūrinių žanrų, po kurio apibrėžimu būtų galima pakišti beveik bet ką, kas neturi papasakotos istorijos su išgalvotais personažais. Taigi prieinu išvados: jei esė rašo žunalistas – tai vadinasi straipsniu, jei redaktorius – skiltimi, jei blogeris – įrašu arba postu, jei Užkalnis arba Tapinas – komentaru. Jei rašo moksleivis – tai vadinasi samprotavimu, o jei rašo studentas – atsiskaitymo darbu. Beje, pastariesiems galioja šiokie tokie reikalavimai kaip įžanga, dėstymas, apibendrinimas, šaltinių nurodymas. Tačiau jei savo mintis gražia kalba, prisodrinta palyginimų, metaforų, hiperbolių sudėlioja kiek žinomesnis Lietuvoje rašytojas arba filosofas, tai iš karto priskiriama literatūrai ir beveik be abejonės papuola į konkursinius sąrašus. Jeigu Hemingvėjus savo užrašų iš Moleskin knygelių ar servetėlių nebūtų perkėlęs į romanus, o savo minčių atidavęs personažams, jie turbūt irgi būtų pavadinti esė.
Žodis esė kilęs iš prancūziškojo essai ir reiškia bandyti. Taigi esė žanras – tai tiesiog literatūrinis eksperimentas, todėl juo pavadinti galima viską, ką sunku įsprausti į kitus rėmus. Bet Lietuvoje būti pavadintu eseistu – tai kaip ir gauti kokybės sertifikatą, kuris sako, kad išprususiems skaitytojams reikia būti perskaičius vieną ar kitą autoriaus knygą. Tai lyg nebylus pažadas, kad knygoje bus daug minčių, kurios suteiks skaitymo malonumą ir padės nepaklysti bevertės beletristikos nukrautose lentynose. Formuojama nuomonė, kad tai tiesiog knygos, kurias turi būti perskaitęs kiekvienas išsilavinęs žmogus.
Dalios Staponkutės esė knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“ gavau prieš metus su gražiais palinkėjimais iš pačios autorės rankų po susitikimo Berlyne, kur ji pristatinėjo vokiškąjį jos vertimą. Buvo labai įdomu susipažinti, pabendrauti, apsikeisti nuomonėmis, sužinoti kokį kelią reikia nueiti, kad knygos būtų išverstos, išleistos, pristatytos ir kitakalbei auditorijai. Tuomet pasigardžiuodama skaičiau kiekvieną skyrių, žavėjausi jos gražia kalba, suradus panašumą su savomis mintimis stabteldavau pamąstyti. Kūrinys mane palietė, kai kurie skyriai smigo gilyn aštriai lyg peilis, sukeldami skausmą, o kartais suprasdavau net ir tai, kas kitiems, likusiems gyventi Lietuvoje, taip ir liks tarp eilučių. Esu ne kartą bandžiusi žvelgiant iš tolimos perspektyvos formuluoti savo ryšį su tėvyne, tėvais, draugais ir kitais mums brangiais likusiais žmonėmis, suvokti save kitoje kultūroje, svarstyti ką su mumis daro gyvenimas svetur ir kokie bus mūsų vaikai užaugę svetur.
Perskaitau ir ilgam susimąstau – kiek iš tikrųjų tos Lietuvos mūsų, gyvenančių svetur, vaikuose. Ar mes tikrai viską padarome, kad jos būtų daugiau.
Praėjus lygiai metams perskaičiau knygą iš naujo. Ir pasakysiu – radau joje dar daugiau nei pirmą kartą. Daugiau minčių ir abejonių, daugiau lietuviškų refleksijų ir tėvynės sąvokos virsmo. Ir tą patį skaitymo malonumą. Tai reiškia, D.Staponkutės mintys nesensta, o kaip tik darosi vis aktualesnės. Įdomiausi man buvo skyriai, kuriuose ji svarsto kokiai šaliai priklauso jos dukros ir kaip ji liepia joms laužyti liežuvį reiškiant mintis lietuviškai. Įdomiausia, kad kalbą ji įvardina ne kaip pamatinių vertybių perdavimą, bet kaip rezistenciją: „Jaučiausi Kipre visiška mažuma, gal todėl ilgainiui pajutau savo menkumą beveik visur, kur bandžiau įsitvirtinti ir sulaukti pripažinimo. Tarsi kerštaudama už tai mokiau dukras lietuvių kalbos.“
Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra gimtoji jos dukroms, nes jos užaugo ir subrendo tėvo šalyje Kipre. Nors vokiškai gimtoji kalba reiškia Muttersprache – motinos kalba. Taigi tai lyg ir sako, kad gimtosios kalbos definicijai didesnę įtaką turi ne gyvenamoji vieta, o kalba, kuria su tavimi bendrauja mama. Per savo neilgą gyvenimą Vokietijoje ir stebėdama kitas užsienyje gyvenančias ir vaikus auginančias šeimas supratau, kad tikroji Muttersprache – tai kalba, kuria tavo mama bendrauja su savo mama. Prisimenu, kaip atvažiavus pas močiutę į Radviliškį, eidama miegoti visada prašydavau mamos, kad jodvi su močiute susėstų pasikalbėti prie mano lovos. Net ir ne viską suprasdama jų moteriškuose pokalbiuose, vien klausydamasi jų balsų, jaučiausi saugi bei sava ir palaimingai nugrimzdavau į sapną. Gyvendama Vokietijoje pagalvoju, kad jeigu nesuprastum, ką tarpusavyje kalba svarbiausios tavo gyvenimo moterys, tos, iš kurių perimi savo gyvastį, kurių dėka esi toks koks esi, juk turėtum jaustis labai nuskriaustas. Lyg kažkas iš tavęs būtų išplėšęs gabalėlį savasties, tapatybės, lyg savoji motina būtų tau ne viską davusi, ne visa atsiskleidusi, kažką labai svarbaus nuslėpusi, lyg būtų užtrenkusi prieš nosį savo kambario duris.
Man lengviau, mano vyras lietuvis ir mes bent namuose visi kalbame viena kalba, tačiau, kai prieš mėnesį vaikas paprašė paskaityti pasaką prieš miegą vokiškai, o ne lietuviškai, viduje kilo daugybė klausimų, susiliejusių į panikos bangą. Ką darau ne taip? Drausti ar leisti? Kaip įdiegti lietuviškumą neneigiant vokiečių kalbos? Kokia kalba bendrauti, kai šalia jo draugai? Ar tikrai nuolat taisyti, kai jis lietuviškus žodžius sulipina į sakinį pagal vokišką struktūrą? Dalia atvirauja: „Jau daug metų bandau įspėti savo dukrų mintis, tarsi turėčiau neginčijamą motinos teisę į kito žmogaus vidinį pasaulį. Man dažnai knieti pasinerti į jų spalvingą kasdienių išgyvenimų gelmę, sužinoti, kiek gi ten tokios brangios man Lietuvos“. Perskaitau ir ilgam susimąstau – kiek iš tikrųjų tos Lietuvos mūsų, gyvenančių svetur, vaikuose. Ar mes tikrai viską padarome, kad jos būtų daugiau. Autorė nei savęs, nei juo labiau kitų, neteisia ir negiria, ji kelia klausimus ir bando jais abejoti, lyg žinodama, kad tikslių atsakymų niekada nesuras.
Globalizacija, orumas, mirties mitas, pagarba senoliams, draugystės sąvoka, atsiminimų reišmė, prisitaikymas svetimoje aplinkoje, kelionių atradimai, vienišumas, tėvynės lietaus gaivumas, vaikystės nuotrupos – tai temos, kurias knygoje paliečia D.Staponkutė. Paliečia taip švelniai, lyg kabintų plunksnele, bet taip jautriai, lyg ja brauktų ne per alkūnes ar padus, kur oda kiečiausia, bet per kaklą, lūpas, akis ar kartais net per atvirą žaizdą. Skaitai apie jos santykius su mama, močiute, kaimu, vaikystės draugais, naujaisiais kaimynais ir prieš akis stoja tavo paties gyvenimo situacijos. Ji neteisia, nekaltina, ji stebi ir stebisi, žiūrėdama iš tolo į save ir į pasaulį. Atrodo, jei autorė nebūtų palikusi šalies, nebūtų laimėjusio to atstumo tarp kelių Dalių, o be to nebūtų buvę ir šios knygos. Ji pati sako: “.. rašydama per nuotolį aš niekuo nerizikuoju, esu saugiuose vandenyse”. Juk tik jausdamasis saugus gali pasiekti aukštą atvirumo lygį.
Knyga įdomi ir iš pažintinės pusės – daug sužinome apie Kiprą, apie papročius, apie šventes, apie tai ką reiškia gyventi karščiu alsuojančioje šalyje kartu su kipriečiu. Įdomūs ir abiejų šalių palyginimai, netgi daugybės panašumų suradimas: „Kipriečiams tai parkas, lietuviams – parkelis. Užtat kas kipriečiams – akmenukas, lietuviams – uola. Lietuviams ežeras, o kipriečiams – bala ieškanti jūros..“ O kokiais gražiais žodžiais aprašyti grįžimai į Lietuvą ir visiems lietuviams nusibodęs lietus. Skaitai ir atrodo, kad tik be proto tėvynės pasiilgęs žmogus galėtų šitaip romanizuoti lietų. Atrodo, jei D.Staponkutė mokėtų eiliuoti, kurti be galo liūdnus eilėraščius, kurie paskui virstų liūdnomis dainomis: „Lašų pasaulis – mistiškas, jame, tarsi po daugel metų praregėjusi, atveriu netikėtą šviesą ir skaidrumą, tokį neįmanomą, kad visa aplinkui virsta neišbraidyta vaikystės pasaka.“
Baigiant autorė prisipažįsta: „Jaučiuosi nepasakiusi kažko labai svarbaus... „Iš dviejų renkuosi trečią“ yra apie negalėjimą pasirinkti ir apie tai, kas lieka suvokus, jog nebesulaikysi tolstančių dviejų, o trečia gali nenutikti.” Nors viename iš savo interviu ji teigė: „Aš turėjau pasirinkti iš dviejų mažų šalių, bet susikūriau sau trečią tėvynę, kuri yra tik mano”.
Skaitant Dalios Staponkutės knygą, kelis kartus sudvejojau dėl žanro teisingumo. Buvo vietų, kai tikrai norėjau ją priskirti autobiografijos ar memuarų žanrui, nes ji rašo išskirtinai apie save ir ją supantį pasaulį, apie savo vaikystę, studijų metus, apie savo šeimą, savo keliones, savo draugus, savo įspūdžius ir mintis. Nėra palyginimų su kitais, nėra apibendrinimų, nėra bendraminčių citavimo ar kokios nors problemos analizės iš kelių požiūrio kampų. Tačiau nėra ir dienoraščiui būdingo įrašo datos ar vietos svarbumo. Tekstai suprantami daugeliui ir, be kita ko, vartojami lėtai ir pasimėgaujant, kaip kokiame gurmaniškame restorane, kur porcijos nedidelės, bet nusipelniusio meistro pagamintos ir labai kūrybiškai pateiktos. Vartydama ir skaitydama „Iš dviejų renkuosi trečią“ net neabejojau, kad ji verta kūrybiškiausios knygos titulo, kurį pernai metais sėkmingai ir gavo. Šiais laikais yra prabanga rankose laikyti ne tik gero turinio, bet ir geros poligrafinės kokybės knygą menišku viršeliu ir paįvairintą tinkamą nuotaiką pakurstančiomis nuotraukomis.
Tačiau, kad šis mano esė neliktų pagiriamuoju žodžiu D.Staponkutei, subejosiu jos įtraukimu į Metų knygos rinkimo sąrašus. Visų pirma dėl to, kad esė žanras yra ir turi likti nišiniu, o tai reiškia, kad rinkimuose, kur balsuoja žiūrovai jis šiaip ar taip neturi jokių šansų laimėti, o tik užima kažkokio kito, galbūt aktualesnio, galbūt naujesnio, galbūt labiau reikalingo premijos arba aktualesnėmis Lietuvoje gyvenantiems temomis kalbančio autoriaus vietą. Nes emigracijoje gyvenančio rašytojo samprotavimai dažniausiai būna įdomūs tik tą pačią patirtį atpažįstantiems skaitytojams. O tokių nėra daug. Taip, emigracijoje šiuo metu gyvena labai daug lietuvių, bet daugelis jų sunkiai dirba ir dažniausiai renkasi tik populiariosios literatūros knygas. Neniekinkim jų už tai, o džiaukimės, kad jie iš viso skaito.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
