Tiems, kurie mėgsta skaityti ir apie karą, ir apie meilę, galiu siūlyti Vaidos Marijos Knabikaitės knygas. Šio pasakojimo tikslas – atidžiau pažvelgti į paskutinį jos kūrinį – romaną „Taurė, gyvatė ir svastika“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2018). Ne mažiau svarbu minėti ir ankstesnes – nuo ko pradėta, į ką atsispirta.
Dabar, kai lentynose rikiuojasi jau penkios knygos, akivaizdu: autorė yra atradusi savo kelią – ir domėjimosi lauką, ir rašymo manierą. Nei stebina, nei glumina Vaidos Marijos Knabikaitės noras rašyti istorinius kūrinius. Tai – jos amplua. Kitaip manyta 2005 metais, kai pasirodė debiutinis romanas tikrai romantišku pavadinimu „Mėnesiena tamsiame lange“. Romantikos knygoje būta nedaug, nors pasakojama apie menininkus. Pagrindinis veikėjas – Trečiojo Reicho nacistinis diktatorius Adolfas Hitleris, svarbiausias įvykis – nepatenkintų jo meninių ambicijų perkėlimas į agresyvią politiką. Skepsio sulaukta, bet nedaug, labiau užkulisinio, ne viešo. Daugiau būta optimistinių reakcijų: Vaidai Marijai Knabikaitei įteikta Kultūros ministerijos premija už geriausią profesinalaus meno debiutą.
O jau toliau eita ramiais, stabiliais žingsniais: „Izidė ir Forūna“ pasakoja apie senovės Romos laikus, „Gulbės sparnu palytėtos“ – apie karaliaus Mindaugo epochos moteris, „Homo festivus“ – apie paauglės išgyvenimus XX amžiaus pabaigoje.
Dabar, kai vartome „Taurę, gyvatę ir svastiką“, konstatuojame: autorė tartum apsuko ratą. Patyrinėjusi senovės pasaulį, pasidairiusi po XX amžiaus pabaigą, grįžta ten, kur prasidėjo jos kūrybinis kelias – į nacių valdomą Vokietiją, į II pasaulinio karo laikus.
Pirmajame romane aptarusi meninio gyvenimo paradoksus, šį kartą Vaiva Marija Knabikaitė žvelgia į kitą sritį: mediciną. Priesaika – štai žodis, suskambėsiantis romane ne kartą, štai akcentas, priverčiantis skaitytojus patyrinėti ne tik aprašomuosius laikus, bet ir save. Ką priesaika reiškia man ar mano artimiems? Ar aš pati esu bent kartą rimtai prisiekusi? (Juokais – begalybę kartų, kaip ir daugelis žmonių). Ar lengvai nuo priesaikos „atleidžiu“ tuos, kurių gyvenimo kelyje ji iš tikrųjų svarbi?
„Su kokiu džiaugsmu, atleistas nuo karinės tarnybos, Teodoras tada nusivilkęs piktai lyg kokią gyvatės išnarą nusviedė į kampą karinę uniformą, ant kurios rankovės turėjo nešioti mediko raištį, ir apsivilko civiliais rūbais. Tada, kamuojamas inkstų ligos, davė sau priesaiką, jog daugiau niekada nebekariaus, nebevilkės uniformos ir apskritai nebesivels į jokius įtartinus, ypač politinius, dalykus“.
Dabar, kai lentynose rikiuojasi jau penkios knygos, akivaizdu: autorė yra atradusi savo kelią – ir domėjimosi lauką, ir rašymo manierą.
Tai – štrichas mediko urologo Teodoro Morelio (Theodor Morell) portretui, pabrėžiantis iš fronto grįžusio gydytojo būsenas ir nuotaikas po I pasaulinio karo. Priesaika sau žlunga tą akimirką, kai jo prašmatnioje klinikoje Berlyne, Kurfiurstendame, pasirodo... ne, dar ne Hitleris. Visų pirma, žaviosios fotoatelje darbuotojos Evos Braun prašymu, jos motina, o kiek vėliau ir jis .
Jis Morelį pasirenka svarbiausiu, pagrindiniu savo mediku, o ką tam medikui tenka patirti, aprašoma smulkiai, nuosekliai ir nemaloniai – beskaitant šią knygą, ne kartą tenka peržengti pasidygėjimo slenkstį. Tiesiog prisiversti „gyventi“ anuose laikuose, tūkstantąjį kartą savęs paklausiant: kodėl buvo taip?
Morelio portretas ne vienintelis. Štai gražuolis medikas Liudvigas Štumpfegeris (Ludwig Stumpfergger), beveik įsipainiojęs į sąmokslą prieš Hitlerį, bet tik beveik... „Puikiai ištreniruotas apnuogintas įsibėgėjusio jauno atleto kūnas spindėjo saulėje. Metęs ietį, vyras net riktelėjo iš įtampos. Ši nulėkė toli ir įsmigo žemėn. Iki tol įtempti raumenys atsileido. Saulei apšvietus buvo matyti dailus jų žaismas ant krūtinės, liemens, šonų. Šis dviejų metrų milžinas būtų puikiai tikęs pozuoti net geriausio dailininko aktui“.
Milžino laukia „milžiniška užduotis“ – pagelbėti mylinčiai motinai Magdai Gebels. „Mano vaikai negyvens pasaulyje, kuriame nėra fiurerio“ – guodžiasi ji medikui karui baigiantis.
Morfinas į Heidės, Holdės, Hildės, Hedos ir Helmuto lūpas lašės iš Štumpfegerio įgudusių rankų. Jie paklus, bet vyresnėlė Helga priešinsis, o „milžinas“ prisimins Hipokrato priesaiką: „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių sumanymų patarimu nepremsiu. (...) Ir kuri prieskaika turėjo būti svarbesnė: šioji ar toji kita – duota SS ir fiureriui?“
O štai ir Karlas Brantas (Karl Brandt), trečiasis asmeninis jo gydytojas. Štai mediko asmeninė istorija, glaudžiai susieta su 1936 metų Berlyno olimpiada. Emi ir Hermano Geringų puotoje jis sutinka savo didžiąją meilę – garsią plaukikę Ani Rebhorn. „Tada tarsi netyčia Brantas žvilgtelėjo į baseiną ir akimirką sustingo iš nuostabos. Jame puikiai ištreniruotomis nuogomis rankomis ir vos permatomu šydu pridengta krūtine bangas skrodė tikrų tikriausia undinė. (...) Undinė apsivertė ant nugaros ir Brantas pamatė stangrias nedideles apvalias krūtis, raumeningą pilvą, taip pat pusiau pridengtą permatomu šydu ir tikrų tikriausią žuvies uodegą, nusėtą blizgančiais smaragdo žalumo žvynais, kurie tarp paslaptingų parko šešėlių mainėsi ir raibuliavo taip pat, kaip ir mėlynas baseino vanduo“.
Kaip jau minėjau šio pasakojimo pradžioje, meilės knygoje esama. Ir aistros, ir erotikos. Esama mistikos – išsipildo prakeiksmai, įsikūnija sapnai, prabyla dokumentai.
Vaidos Marijos Knabikaitės knygos skaitomos. Tuo įsitikinau ne knygynuose, bet keliose Lietuvos bibliotekose, klaidžiodama šalia lentynų. Skaitomą knygą atpažinsi iš karto – jos nugarėlė kiek apšiurusi, ji kvepia ne spaustuve, o tiesiog – gyvenimu, kiek palamdyti puslapiai saugo pirštų pėdsakus.
Skeptikams skubu pranešti: knygos pabaigoje autorė nurodo daugybę rimtų šaltinių, kuriais rėmėsi kurdama šį istorinį romaną. Ne viskas jame sufantazuota... Kita vertus, bijantiems vaizduotės žaismo, meninių knygų gal visai nereikėtų skaityti.
