„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos recenzija. „Apšviestoji“: prisiminimai apie išgyvenimo pragarą mormonų šeimoje

„Apšviestoji“ – pastaruoju metu viena labiausiai aptariamų, rekomenduojamų knyga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Praėjusiais metais ji susišlavė krūvas nominacijų, apdovanojimų, o  „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikė net 45 savaites.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Jurgos Mandrijauskaitės nuotr.

Šis bestseleris pasakoja Taros Westover autobiografinę istoriją, kurios svarbiausia tema – gyvenimo kova su mormonais tėvais dėl galimybės gauti išsilavinimą ir gyventi visavertį gyvenimą.

T. Westover autobiografinę knygą „Apšviestoji“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Tara Westover gimė ir užaugo Idaho valstijoje, viename iš kalnuose įsikūrusių atokių kaimelių. Jos tėvai buvo radikalūs mormonai, tad konservuodami persikus ruošėsi 2000-ųjų pasaulio pabaigai, „Bjaurasties dienoms“. Iki devynerių ji neturėjo gimimo liudijimo, nes tėvas nepasitikėjo nei medicinos, nei valdiškomis įstaigomis, visur paranoiškai įžvelgdamas iliuminatų agentų persekiojimą. Šeimoje gimdymai vyko su pribuvėjomis, avarijų metu patirti smegenų sukrėtimai, stiprūs nudegimai nuo sprogimų buvo gydomi namuose žolelėmis ir aliejukais. Niekas nesikišo, kai vyresnysis brolis smurtavo prieš jaunesnius šeimos narius. Nebuvo nė vieno suaugusio, galinčio jaunesniems suteikti elementarių mokslo žinių ar pasirūpinti jų išsilavinimo galimybe mokymo įstaigose. Vaikai vietoj mokyklos lankymo dirbo tėvo metalo laužo aikštelėje, o vasarą padėdavo mamai rinkti žoleles jos gaminamiems vaistams.

„Niekada nežinojau, kaip kalba žmonės, kurie nėra tokie kaip mes – kurie eina į mokyklą ir kurie lankosi pas gydytojus. Kurie kasdien nesiruošia Pasaulio Pabaigai. Vorm Krike buvo pilna tokių žmonių, kurių žodžiai atrodė ištraukti iš kitos realybės.“

Kai vienas Taros brolis įstojo į kolegiją ir grįžo namo su naujienomis apie pasaulį už kalno, Tara taip pat nusprendė išbandyti naują gyvenimą. Kad galėtų išlaikyti stojamuosius testus, ji savarankiškai mokėsi matematikos, gramatikos bei kitų mokslų ir buvo priimta į Brigham Young universitetą. Ten studijavo psichologiją, politiką, filosofiją ir istoriją, ten pirmą kartą sužinojo apie svarbiausius pasaulio įvykius, tokius kaip Holokaustas ar Piliečių teisių judėjimas. Alkis žinioms ją stipriai transformavo, ji pateko į garsiausius Harvardo ir Kembridžo universitetus, kur šiuo metu tęsia doktorantūros studijas. Per 10 metų Kembridže įgijo intelektinės istorijos ir politinės minties daktaro laipsnį, tačiau buvo pašalinta iš savo šeimos, tėvų ir pusės savo brolių ir seserų. Dabar (knygos rašymo metu) Tarai trisdešimt vieneri ir ji vis dar gyvena Kembridže, kur ir parašė prisiminimų knygą „Apšviestoji“.

Vieni, skaitydami šią knygą, pyko, nes „kaip taip galima elgtis su savo vaikais“, kiti – verkė, nes priminė savo šeimos sudėtingus santykius, treti žavėjosi Taros stiprybe ir atkaklumu, padėjusiais išsikapanoti iš šizofreniko mormono tėvo, smurtaujančio brolio aplinkos ir pasiekti gyvenime tokių aukštumų.

Ši knyga – apie žmogišką troškimą būti mylimam, būti priimtam savo šeimos, net jei būtent šeima tau pakirpo sparnus, aplaužė rankas ir kojas.

Tara jau įžangoje paprašo skaitytojo vieno dalyko – dėl jos kančių nekaltinti mormonų tikėjimo. Mormonizmas šiame romane – tik fonas. Ne paslaptis, kad fundamentalizmo apraiškos yra būdingos visoms pagrindinėms religijoms. Ši knyga ne apie mormonų tikėjimą (juolab, kad Tara vėliau studijuodama psichologiją išsiaiškino, kad tėvas turėjo psichinį sutrikimą), ši knyga – apie žmogišką troškimą būti mylimam, būti priimtam savo šeimos, net jei būtent šeima tau pakirpo sparnus, aplaužė rankas ir kojas, tavo galvą panardino klozete, o galiausiai atsižadėjusi išspyrė iš namų be skatiko kišenėje ir liepė kapanotis pačiam tame svetimame pasaulyje. Visa tai Tara apibrėžia vienu labai taikliu sakiniu: „Keista, kiek daug galios savo atžvilgiu mes suteikiame žmonėms, kuriuos mylime“.

Kaip išgyventi pasaulyje, kurio ne tik nepažįsti, bet dar ir niekini save pačią, pasaulyje, kuriame visą gyvenimą tavo šeima įtikinėjo, jog tu „netinkamai egzistuoji“, nes per daug pasidažei, nes bendravai su berniuku, nes sugalvojai išvažiuoti mokytis ir išduoti tėvų ideologiją, nes apkaltinai brolį smurtu. Palikus namus, Tara turėjo surinkti save iš naujo, ne tik iš buvusios patirties, bet ir iš žinių, kurias taip godžiai siurbė į save ištrūkusi iš namų.

Kaip išgyventi pasaulyje, kurio ne tik nepažįsti, bet dar ir niekini save pačią, pasaulyje, kuriame visą gyvenimą tavo šeima įtikinėjo, jog tu „netinkamai egzistuoji“.


„Tėtis galėjo klysti, ir didieji istorikai Karlailis, Makolis, Treveljanas irgi galėjo klysti, tačiau iš jų ginčo pelenų galiu susikurti pasaulį, kuriame įmanoma gyventi. Tikėjausi, kad žinojimas, jog neturiu reikiamo pagrindo, taps mano pagrindu, į kurį galėsiu remtis.“

Kita ryški knygos tema – tiesos vengimas. Tara viename interviu sakė: „Tokiose šeimose, kaip mano, nėra didesnio nusikaltimo už tiesos sakymą“. Tėvai nenori žinoti šiurpinančios tiesos, kad jų vienas vaikas smurtauja prieš kitus. Net pati Tara nenori sau pripažinti, kad patyrė smurtą, ir rašydama į dienoraštį brolio įvykių „versiją“, o ne savo, daugelį metų save įtikinėja, jog tai buvo tik žaidimas. Jau suaugusi Tara ilgai atidėjinėjo pokalbį apie tai su tėvais, nes bijojo pripažinti neįsivaizduojamą – kad jie tai žinojo, bet nieko nedarė, galiausiai apkaltinę Tarą dar gi tuo, jog šmeižia šeimą.

Žinoma, labiausiai stulbinantis yra šios istorijos finalas, – kad mokyklos nelankiusi, didelį tėvų pasipriešinimą lavinimuisi patyrusi mergina sugeba pasiekti tokių mokslinių aukštumų, kad net Billas Gatesas kalbindamas Tarą pasako tokią frazę „aš maniau, jog tai aš buvau moksliukas ir nuolat alkanas žinių, bet su šita moterimi negaliu lygintis“. „Apšviestoji“ turi savyje tos viską nugalinčios amerikietiškos svajonės temą (nesvarbu, kokioje aplinkoje gimei ir užaugai, dėdamas dideles pastangas, tu gali išsivaduoti iš gniuždančios aplinkos ir jos įtakos bei pasiekti tai, ko nori), tačiau ji nėra akcentuojama. Daug ryškesnė knygoje yra tapatybės formavimosi istorija, kuriai didelę įtaką padarė išsilavinimas.

Taros memuaruose yra daug medžiagos, kurią galėtų analizuoti psichologai: tėvo liga, šeimos narių priklausomybė vieni nuo kitų, netinkamų veiksmų pateisinimas, manipuliacijos (Stokholmo sindromas?), motinos „aklumas“, kai skriaudžiami jos vaikai. Galų gale, kaip taip atsitiko, kad iš tokios baisios aplinkos ištrūkę net trys vaikai apsigynė daktaro laipsnius? Ši knyga gali būti ir puikus motyvacijos pavyzdys tiems, kurie aimanuoja, kad neturi kažkam tinkamų sąlygų, aplinkybių ir pan.

Tara prisipažįsta, kad ne iš pirmo karto jai pavyko prisiminimų kratiniui suteikti tinkamą literatūrinę formą. Tada ji ėmėsi semtis rašymo paslapčių, mokėsi iš mokomųjų podcast‘ų apie rašymą ir gautas rezultatas tikrai vertas pagyrų. Knyga literatūrine prasme nėra kažkuo ypatinga, bet pats pasakojimas, tonas, tinkamai sudėlioti akcentai leidžia pagauliai pajusti visą šiurpią autorės namų aplinkos atmosferą, sunkiai suvokiamus tėvų sprendimus ir veiksmus, jos pačios jausenas ir jaudulį, tą baimę, kad visas šis košmaras bet kada gali vėl įsiveržti į jos gyvenimą.

„Apšviestojoje“ aprašyta reali istorija sukelia daug minčių – kaip ir kuo mes tampame palikę tėvų namų užuovėją, kokia tėvų įtaka mus lydi visą gyvenimą. Tad knyga rekomenduojama visiems, kurie vertina puikiai papasakotas tikras istorijas, pranokstančias net geriausius grožinius kūrinius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau