Knygos recenzija. B.Croucho „Laiko kilpos“ – mokslinės fantastikos gniaužtuose

Šią knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė Tadas Juras.

Romanas skaitytojui siūlo dvi pasakojimo linijas. Vienoje sutinkame Niujorko detektyvą Berį, kuris, atvykęs į iškvietimo vietą, sutinka nusižudyti norinčią moterį. Ji prisipažįsta, kad serga klaidingos atminties sindromu – liga, kuri užplūsta galvą nebūtais prisiminimais ir žmogus kone išprotėję pasimeta, kas gyvenime tikra, o kas pramanyta. Beris susidomi šia liga, kurio atvejų vis daugiau fiksuojama mieste, o mokslininkai jai kol kas neturi tinkamo paaiškinimo. Niujorko detektyvas ne tik užčiuopia siūlo galą – jis pats tampa pasaulį keičiančių procesų dalyviu.

Kitoje istorijos linijoje skaitytojai sutinka Heleną – ji yra neuromokslininkė, turinti viziją, kaip būtų galima sukurti unikalią kėdę, kuri leistų žmonėms išsaugoti arba prisiminti svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Helena neslepia, kad dėl savo išradimo gali paaukoti daug, nes pats laikas ją spaudžia – mokslininkės motina serga Alzheimerio liga, tad jos atsiminimai sparčiai išsitrina. Helena susipažįsta su įtakingu milijardieriumi, kuris pats jos ieškojo – jis nori, kad ji sukurtų kėdę, tačiau kiek kitokią. Helena, gavusi beribę resursų galimybę, sukuria tikrą technologinį stebuklą, tačiau bijoma, kad jis gali patekti į blogas rankas. Kas nutiktų, jei visgi patektų? O gal visgi jau ir pateko ten, kur neturėjo?

Jau galite suprasti, kad dviejų personažų pasakojimo linijos galiausiai pasiekia bendrą tašką, nuo kurio jų likimas persipina. Tačiau įdomu yra tai, kad Berio ir Helenos istorijos yra atveriamos iš skirtingų laikmečių – juos skiria dešimtmetis. Taip B.Crouchas kuria viską atskleidžiančią savo kūrinio istoriją, kai pasakoja ne tik tai, kas vyksta dabar, bet ir kaip iki šio dabarties momento buvo nueita. Kitaip tariant – dabartinis detektyvo Berio gyvenimas tėra pasekmė to, ką anksčiau padarė neuromokslininkė Helena.

Pribloškiamai keista, įtaigu ir šiurpu.

Trileryje viskas sukasi aplink laiką. Tai tema, kuri mokslinės fantastikos kūriniuose dažnai sutinkama. Amerikiečių rašytojas pateikia savo versiją apie kirmgraužas, galimybę keliauti per laikmečius ir kas laikas yra pats savaime. Neatsitiktinai skaitytojas kūrinyje sutinka ir filosofinį aspektą. Tiesa, jis nėra ryškus, tačiau tai, ką išgyvena personažai, iš esmės yra klausimai, kuriuos gali kelti filosofinės disciplinos: kas yra laikas; kas yra tikra; kokia yra skirtis tarp realybės ir iliuzijos – tai tik dalis klausimų, kuriuos savo patirtimi pergyvena Beris ir Helena.

Knygos siužetas išties intriguoja ir įtampą išlaiko iki paskutinio puslapio. B.Crouchas romane sukuria kelias pakopas, kurios vis sugeba istoriją pasukti netikėta kryptimi ir iš esmės viską apversti skaitytojo galvoje. Tokių pakopų kūrinyje yra bent trys, skaitytojai jų gali atrasti ir daugiau. Net ir tada, kai jau atrodo, kad su siužetu susigyventa ir niekas negali nustebinti, autorius vis tiek sugeba užveržti naują istorijos mazgą – didesnį ar mažesnį.

Kalbant apie trilerio personažus, jie nėra ryškūs. Kūrinio pradžioje sutinkame gana stereotipiškus herojus – išsiskyręs detektyvas, mėgstantis pakelti taurelę, ir mokslininkė, kuri nori ką nors sukurti, kad galėtų išsaugoti artimojo gyvybę. Pripažinkime, nieko unikalaus. Visgi vėlesniuose trilerio etapuose net ir šis personažų individualus pilkumas susilieja su pačiu kūriniu ir išnyksta – lieka tik vienas bendras tikslas, kuris tarsi atstoja personažų žavingumą ir patrauklumą.

„Laiko kilpos“ siūlo dar vieną pasaulio ateities viziją.

Šis tikslas – išgelbėti žmoniją. Tai dar viena ryški kūrinio tema – kas nutiktų, jei svarbūs technologinės pažangos išradimai patektų į piktavalių rankas. Gana ironiška, bet knygos personažai tikisi keisti literatūrinį pasaulį, o galiausiai nori ne viską pakeisti, o išlaikyti jame stabilumą. Šiuo atžvilgiu kūrinys ryškia piešia atsakingos žmonijos paveikslą.

Žinoma, romanas yra labai kinematografiškas. Bet gal tai nėra joks atsitiktinumas? Romano siužetas tiesiog kone tobulai tinka kino filmui. Tiesa, versdamas „Laiko kilpų“ puslapius prisiminiau, kad iš dalies panašią idėją apie laiką, kuri plėtojama trileryje, esu matęs viename kino filme. Negaliu išduoti, koks tai filmas, nes pasakęs jo pavadinimą, galiu galbūt netikėtai išduoti romano siužeto vingius. Pasakyti galiu tie, kad šis filmas yra kurtas Holivude, o mokslinės fantastikos gerbėjai turėtų būti jį matę.

„Laiko kilpos“ patiks skaitytojams, kurie mėgsta greito tempo knygas. Ir nebūtinai tokias, kurios patenka į mokslinės fantastikos kūrinių lentyną. Tai romanas, kuriame netrūksta ne tik šūvių, persekiojimų ar intrigos, bet ir pasaulio vizijos, sudėtingų procesų aiškinimo, vilties ir tikėjimo, kaip mes patys galėtume prisidėti prie dabarties ir ateities planetos gyventojų gerovės kūrimo.

Jei reikėtų vienu žodžiu apibūdinti šį mokslinės fantastikos trilerį, sakyčiau ilgai negalvojęs – šiurpu. Kūnu bėgioja skruzdėlės, kai pradedi svarstyti, kiek realu tai, apie ką kalba B.Crouchas, išvysti savo akimis. Bei, žinoma, patirti.

„Laiko kilpos“ siūlo dar vieną pasaulio ateities viziją. Pasaulio, kuris laiko prasme yra tiek pat pasiekiamas ranka, kiek ir dar nepažintas. Šioje istorijoje nesikeičia tik vienas dalykas – žmogiškasis valdžios troškimas.

Ir B.Crouchas tai mus įspėja.