„Gyvenime man labai nesisekė. Ši knyga – pirmas atvejis, kai man kažkas pavyko“, – savikritiškai savo gyvenimo istoriją įvertino prancūzų rašytojas Olivier Bordeaut. Jis gali ilgai vardinti, kas gyvenime jam nepavyko – nuo nesėkmių mokykloje iki nuvylusio profesinio gyvenimo. Negana to, nuo vaikystės jis buvo disleksikas, turėjo klausos sutrikimų. Jis dirbo įvairius darbus, daugelio kurių baigtį autorius apibūdina vienu žodžiu – fiasko. Galiausiai jis tapo bedarbiu, tačiau pasirodė, kad būtent to ir reikėjo, kad galiausiai atsivertų galimybės parašyti populiarumą jam pelniusį romaną. Tiesa, pirmoji jo knyga taip ir nebuvo išleista, tačiau antroji – 2016 metais pasirodžiusi „Belaukiant Bodžanglio“ Prancūzijoje, o vėliau ir kitose šalyse (šiuo metu romanas išleistas 36 valstybėse) tapo bestseleriu. Prancūzijoje jis gavo ir tris literatūrinius apdovanojimus.
Autorius sako, kad šią knygą parašė tuo metu, kai vėl apsigyveno su tėvais, kurie iš Paryžiaus išvažiavo gyventi į Ispaniją. „Paryžius buvo šaltas ir niūrus, tačiau Ispanijoje su tėvais aš radau šiltą meilės prieglobstį. „Bodžanglis“ gimė iš to. Aš parašiau jį labai greitai, per septynias savaites, kūriau jį toje atmosferoje, tai buvo labai intensyvus ir džiaugsmingas laikas“, – pasakojo rašytojas.
Literatūros kritikai spėlioja, kokia gi šios knygos sėkmės priežastis. Nemažai kas teigia, kad knyga pasirodė labai tinkamu metu – po 2015 metų, pažymėtų netikrumo jausmu, teroro aktais Paryžiuje, žmonėms reikėjo istorijos, kuri sugebėtų perteikti optimizmą, šviesą net ir sudėtingiausiomis, dramatiškiausiomis aplinkybėmis. Būtent tokia knyga yra „Belaukiant Bodžanglio“.
Tiesa, nors autorius šią knygą apibūdina kaip džiugią ir optimistišką, visgi šis pasakojimas kartu yra persmelktas ir liūdesio.
Tiesa, nors autorius šią knygą apibūdina kaip džiugią ir optimistišką, visgi šis pasakojimas kartu yra persmelktas ir liūdesio. Knyga pasakojama iš berniuko, augančio keistoje, bet kokias normas atmetančioje šeimoje, perspektyvos. Jo tėtis rašo knygas, kurių niekas nespausdina, mėgsta išgalvoti istorijas, kad tik tikrovė neatrodytų banali ir liūdna, o mamą vadina tuo pačiu vardu ne ilgiau kaip dvi dienas. O mama – elegantiška ir maištinga, vaikiška ir pašėlusi, labiausiai už viską pasaulyje mėgstanti šokti. Su tėčiu jie šoka nuolatos, visur ir visada. „Naktimis su draugais, dviese rytais ir popietėmis. Kartais ir aš su jais šokdavau. Šoko jie stulbinamai, viską pakeliui išstumdydami. Tėtis išmesdavo mamą į orą, pagaudavo už nagų po sukinio, kartais dviejų, net trijų. Perleisdavo ją tarp kojų, įsukdavo virš savęs kaip vėtrungę, o kai netyčia visai pelsidavo, mama ant užpakalio klestelėdavo ant žemės, įsisukusi į savo suknią kaip puodelis ant lėkštutės“ (p. 17).
Tarp visų dainų, pagal kurias jie šoka, yra viena išskirtinė – Ninos Simon „Misteris Bodžanglis“, vienintelė turinti teisę suktis ant patefono. Šis kūrinys tampa vienu iš pagrindinių šio pasakojimo leitmotyvų, – beje, akivaizdu, kad autorius N.Simon šiam kūriniui pasirinko labai taikliai, nes tiek ši jos daina, tiek Bodžanglio istorija („graži, svajinga ir melacholiška“), tiek pačios dainininkės gyvenimas puikiai dera su šiuo kūriniu. Kaip ir kita ryški šios knygos aliuzija – Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“ apie laukimą to, kas kažkada turi ateiti.
Kartu su šeima gyvena paukštė Panelė Perteklinė. O taip pat jie turi namą Ispanijoje, kuris tampa jiems pabėgimu į dar kitą tikrovę, ramybės priebėga.
Šeimos gyvenimas atrodo tarsi iš siurrealistiško filmo, jis linksmas, esktravagntiškas, pašėlęs, čia priešinamasi bet kokioms taisyklėms, sveikam protui. Tai šventė, kuri niekada nesibaigia.
Tačiau auginama ir besiartinančio kažko neišvengiamai tamsaus, lemtingai tragiško nuotaika. Mamos charakteris ima keistis, ir ji pamažu slenka beprotybės link. Nuo smulkmenų viskas rieda tik žemyn, ir nors šeima vis dar bando apsimesti ir gyventi kaip anksčiau, niekas nebėra kaip buvę. Beprotybė motiną užvaldo vis labiau, ir viskas artėja prie tragiško finalo.
Taip ir „Belaukiant Bodžanglio“ – knyga apgaubia savita atmosfera, tačiau netrukus supranti, kad tas knygos sukeltas svaigulys jau išsisklaidęs, kažkur nuslydęs paviršiumi, labai giliai taip ir neužkabinęs.
Tai, kas lieka jiems, – bandyti apgauti tikrovę, kabintis į nostalgijos likučius ir įgyvendinti planą, kuris turi tapti galutiniu pasiaukojimo, ištikimybės ir meilės, esančios aukščiau viso kitko, įrodymu: „Aš nieko nesigailėjau, negalėjau gailėtis šio malonaus buvimo užribyje, šio amžino tikrovės nepaisymo, špygos atkišimo taisyklėms, laikrodžiams, metų laikams, liežuvio kaišiojimo į „ką pasakys žmonės“ (p.110).
Autorius sugeba net ir šį žengimą į tamsą perteikti žaismingai, su švelniu humoru, akcentuodamas ne tai, kas prarasta, kas griūva, o tai, kas gražaus, šviesaus buvo. Iki pačios pabaigos šeima atsisako pripažinti tikrovę už jos susikurto siurrealistiško, magiško pasaulio ribų.
Šis romanas palieka šviesaus liūdesio nuotaiką. Ją galėčiau apibūdinti tarsi besiartinančio rudens brizą – švelniai užgriebiantį, tačiau ilgam neužsilaikantį. Taip ir „Belaukiant Bodžanglio“ – knyga apgaubia savita atmosfera, tačiau netrukus supranti, kad tas knygos sukeltas svaigulys jau išsisklaidęs, kažkur nuslydęs paviršiumi, labai giliai taip ir neužkabinęs. Autorius sukūrė pasakojimą, mokantį mus, kad galbūt neverta gyvenimo priimti labai rimtai, kad šventės jame yra daugiau nei mes matome. Tačiau, kaip ir su visomis šventėmis, jos pasibaigia.
