Prozininkas, publicistas, literatūros kritikas neslėpė kadaise buvęs „tarybinis rašytojas“, jo manymu, sovietmečiu neišvengiamai tokie buvo bene visi („Susitarkim dėl terminų. Kalbėdamas apie anuos laikus, aš sakau „tarybiniai“, o ne „sovietiniai“ ir nebijau to žodžio. Tada visi rašytojai buvo tarybiniai, ne tarybinių nebuvo“, – sakė Bieliauskas interviu Kauno dienoje 2013 m.).
Gal todėl nemažoje dalyje Bieliausko kūrinių yra daug socialinio realizmo inkliuzų, propagandinių „privalomųjų“ elementų. Vėliau jis, kaip knygoje Atgimimo proza teigia Aleksandras Krasnovas, „gaivino lyrinę psichologinę tradiciją“ (dar – Mykolas Sluckis, Vytautas Sirijos Gira, Jonas Mikelinskas ir kiti) bei veikiamas Vakarų modernistų tradicijos ėmėsi dėmesį telkti į veikėjų psichologines ypatybes, kurti „vidinio monologo“ romaną (kaip ir, pavyzdžiui, Sluckis, Sirijos Gira, Mikelinskas). Vienas žymiausių Bieliausko „vidinio monologo“ romanų – garsusis Kauno romanas (1966), gausiai aptartas ir ano meto kritikų – Krasnovas kalbėjo apie rašytojo pasakojimo technikas, epinę distanciją, Vytautas Kubilius analizavo ne iki galo išvystytą psichologinį veikėjų paveikslą.
Ir iš anuometinės, ir šiuolaikinės analizės perspektyvų Kauno romanas susilaukė nemažai kritikos. Pavyzdžiui, analizuodamas XX a. lietuvių modernistinį romaną, Nerijus Brazauskas teigia: „Kauno romanas laikytinas realistiniu romanu, kuriame nesėkmingai mėginta pritaikyti „vidinio monologo“ techniką. Laiko ir erdvės koncentracijos strategija nesukuria meninio efekto, nes autorius renkasi ne personažo sąmonę, o ideologines tiesas, kurias perteikti padeda siužeto perspektyva“ (Nerijus Brazauskas, XX a. lietuvių modernistinis romanas: Raidos ir poetikos linkmės, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 183).
Kai autorius yra išleidęs tiek (kartais) prieštaringai vertinamų kūrinių, labai įdomu, kokia toji „gulbės giesmė“ – romanas Senė (2018), ir kokiame taške baigiasi rašytojo raidos kelias?
Pirmas pastebėjimas – autoriaus pastanga koncentruoti mintį ir žodį, tačiau dėl taikomos vidinio monologo ir sąmonės srauto technikos juntamas išskydimas, savotiška prasminė levitacija, kurią mėginama suvaldyti į pasąmonės sferą įterpiant faktus ir apčiuopiamos tikrovės inkliuzus. Tačiau ir jie romane pateikiami subjektyviai, iš personažės perspektyvos. Didžioji dalis teksto konstruojama kaip pokalbis su savimi pačia, vykstantis, kaip ir dera vidiniam monologui, subjektės sąmonėje: „Tokia keistai baisi ši tavo diena, ar suvoki tu tą visą jos keistumą, aišku: suvokiu, nebūčiau senė, – žinau, jog turiu, ir kad žinau, ką darysiu tenai, Panemunėje...“ (p. 17).
Pasakojimo centre – Elenos Poniatovskos, menamos lenkų didikų atžalos, gyvenimas. Sakau, menamos, nes apie savo kilmę mažai žino ir pati veikėja. Ją augina patėvis, kurį subjektė vadina tėvu, ir jo žmona. Bene įdomiausia knygoje – įprastų moralinių normų kvestionavimas ir trauminių patirčių įtaka pagrindinės veikėjos gyvenimo būdo pasirinkimui, svarbiausių sprendimų priėmimui. Labiausiai kūrinyje mane žavėjo ne forma, o turinys – vieno gyvenimo lukštenimas, autoriaus drąsa matyti ir labai tamsius savo veikėjų asmenybės užkaborius.
Man regis, psichologinis subjektės portretas yra išsamesnis nei kai kurių ankstesnių Bieliausko romanų. Senės kvintesencija – į jau minėtą sąmonės srautą įsiterpiantys, daug ką į vietas sudėliojantys herojės praeities intarpai. Tiesą pasakius, tie Elenos gyvenimo istorijos momentai, atvedę ją į dabarties momentą, kuriame ji liudija savo gyvenimą, man buvo romane stipriausi.
Kaip jau minėta, ne forma, ne vidinis monologas ir sąmonės srautas, kai kur romane labai išskydęs ir paklaidinantis abstrakcijose, o veikėjų psichologiją pagrindžianti gyvenimo tikrovė buvo romane aktualiausia. Bene įdomiausiai ir įtaigiausiai atskleistas menamasis incestas (nors tekste esama nuorodų, kad tikrasis Elenos tėvas – kitas, tačiau ji dar paauglė sugundoma – santykiauja su užauginusiu vyru), abortai, kuriems į svečią šalį siųsdavo „tėvas“, vėliau – konkurencija su savo pačios dukra, prasidėjusi dar vaikystėje ir išaugusi iki mylimojo paveržimo.
Beje, pasirinktas geras prasminis atsikartojimas – Elena įsimyli savo globotinį, augintą kaip sūnų, ir dabar jau ji – gundytoja, koks kadaise buvo ją užauginęs žmogus. Aktualizuojama transgeneracinė, paveldėta ar „išmokta“ trauminė patirtis, perduodama iš kartos į kartą. Su tuo susijęs ir „pirmūnės sindromas“ – Ponia Tovska visuomet turėjusi būti pirma, net jau suaugusi ir pati tapusi motina, dukterį suvokia kaip konkurentę – ir ši konkurencija prasidėjusi dukrai būnant mažai.
Svarus ir įdomus knygos epizodas – estafetė su dukra vaikų darželyje, tapusi savotišku leitmotyvu ir prasmine kvintesencija, tai žymi ir knygos viršelis. Negavusi tikrosios motinos meilės, tvirkinta „tėvo“, Elena tenori būti mylima, pastebėta ir įvertinta: „Visad laimi tik jie, vaikutėliai, jiems čia visi džiaugsmai, kitaip nebūna, – o šįkart – tuk tuk – bus, kaip čia senei pralaimėt – man įpratusiai pirmauti, nepratusiai vilktis uodegoj, – ir dar kitiems matant, tai juk visad aš – ir moksluos, ir darbuos, – o, cha, ir meilės žaidimuos, tose, cha cha, patelių varžytuvėse, – buvau pirmoji, kitokios manęs nieks dar nėra regėjęs, tai ir neregės, į mane, ne į Izoldą, visi čia žiūrės, – o ir teisybė, kad ir kaip verstum, turi laimėti, ir tai bus pavyzdys vaikučiams, pirmyn!“ (p. 32). Šios konkurencijos apogėjus – vaikžudystės motyvas – nors ir įvykstantis tik mintyse, tačiau signalizuoja apie aistros ir egzistencinės niveliacijos, beprotybės mastą.
Neblogai atskleistos ir iliuzijos-fantazijos apie buvusį globotinį ir mylimąjį Tomutį. Man patiko, kad sovietmečio realijos romane nevyrauja, gal iš dalies lemia tam tikrą veikėjų gyvenimo būdo pasirinkimą, tačiau vaizduojamos universaliosios moralinės dilemos yra svarbesnės už istorines ir socialines duotybes.
Jau gerokai žinomas, bet romanui aktualus ir senės vaizdinys. Sene heroję vadindavę vaikystėje, mat ji buvusi gudri it tikra „senė“, tai keliavalentiškas – ir archetipinis žinojimo, išminties, ir kūno nusidėvėjimo simbolis. Pastaroji reikšmė itin aktuali tampa tada, kai romane stebime savotišką neatitikimą – fantazijas apie Tomutį, kuris jau seniai yra dukters Izoldos mylimasis.
Romane svarbi ir literatūroje neretai sutinkamo Antrininko figūra, susitikimas su Kitu Aš: „Tai ji, toji Kita – gyva, mirksi visai gyvomis akimis, bet juk ten – mano akys, ir mirksi jos man!“ (p. 23). Žinoma, knygoje neišvengiama ir klišinio kalbėjimosi su mirusiais tėvu ir motina. Dalis Senės simbolių taip pat yra klišiniai – tai talibo (mirties, grėsmės, tiek išorinės, tiek vidinės) simbolis, raktų, traukinio-gyvatės, teatro ir kiti psichologinei analizei, psichoanalitiniam diskursui labai palankūs simboliai.
Bene didžiausias kūrinio trūkumas man pasirodė esąs perdėtas lyrizmas ir anaiptol ne visada vaisingas vidinis monologas, kartkartėmis ne atnašaujantis veikėjų paveikslams, psichologijai, o uždarantis solipsistinėje savižinoje.
Apskritai kalbant, man romanas buvo įdomus nagrinėjamomis temomis, aišku, kai kuriuos dalykus vertinau kaip prozos mohikano gulbės giesmę. Viena vertus, polinkis į lyrizmą, realizmo ir subjektyvizmo dermė, dėmesys moralei, sudėtingiems sprendimams, asmenybės nykimas, gyvenimo negandos, psichologizmas, vidinis monologas ir sąmonės srautas – tie dalykai, kurie Bieliausko prozoje išlieka. Iš kitos pusės – čia pastebėjau daugiau laisvėjimo, aštresnių temų. Ir tikrai nesigailiu perskaičiusi nei literatūros istorijos, nei dabarties rakursais, nors Bieliauskas taip ir netapo mano mėgstamiausiu lietuvių rašytoju.
Alfonsas Bieliauskas, Senė: Romanas, Vilnius: Versus, 144 p., 400 egz. Dailininkas Saulius Bajorinas
