Maggie O‘Farrell – garsi airių bei britų autorė, parašiusi aštuonis romanus bei du kartus patekusi į trumpąjį „Costa Book Awards“ sąrašą ir kartą pelniusi šį prestižinį apdovanojimą. Taip pat visai neseniai rašytoja pelnė NBCC apdovanojimą. Lietuvių skaitytojams O‘Farrell žinoma iš jos anksčiau lietuvių kalba išleistų knygų „Kas nutiko Esmei Lenoks?“ bei „Ranka, kuri pirmoji suėmė manąją“. Visai neseniai į lietuvių kalbą buvo išverstas žymiausias rašytojos kūrinys – „Hamnetas“, praėjusiais metais gavęs „Women‘s Prize for Fiction“ apdovanojimą bei tapęs „Waterstones“ metų knyga.
1596-ieji, Stratfordas. Vienuolikos metų berniukas, vardu Hamnetas, blaškosi po namus ieškodamas suaugusiųjų, kurie galėtų pagelbėti jo karščiuojančiai dvynei Džuditai. Galiausiai suaugusieji grįžta ir supranta, kad mergaitės padėtis nepavydėtina ir turbūt netrukus liga pasiglemš ją negrįžtamai.
„Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“, tokia fraze pradedama Levo Tolstojaus knyga „Ana Karenina“. Ši mintis taip pat puikiai iliustruoja Maggie O‘Farrell knygą. „Hamnete“ rašytoja kalba apie šeimą ištikusią nelaimę, stipriai sukrečiančią nusistovėjusį šeimynykščių gyvenimą. Įkvėpta Šekspyro sūnaus mirties bei ryšio tarp sūnaus mirties ir garsiojo Šekspyro kūrinio „Hamletas“, pateikdama faktais bei savita interpretacija paremtą istoriją, knygos autorė bando įminti mįslę, kokią įtaką vaiko mirtis padarė tolimesnei Šekspyro kūrybai. Įdomus faktas, kurį rašytoja pamini daugybėje interviu – „Hamletas“ parašytas keturi metai po berniuko mirties. Jos manymu,šis kūrinys yra parašytas būtent mirusio Šekspyro sūnaus atminimui. Sutinku, neįmanoma neatsižvelgti į šį faktą.Kalbėdama apie šią knygą žurnalistė bei literatūros kritikė Kate Kellaway savo straipsnyje The Guardian rašė: „Esu įsitikinusi tuo, kad kiekvienam, skaitysiančiam šią knygą, bus neįmanoma žiūrėti „Hamleto“, negalvojant apie berniuką, kurio vardu pavadinta ši pjesė“.
Kūrinyje O‘Farrell, susikoncentruodama į žmonių elgesį, išgyvenamas emocijas bei priimamus sprendimus, siekia atsakyti į vieną ypač sudėtingą klausimą: „Ką reiškia palaidoti savo vaiką?“. Nors iš knygos pavadinimo būtų galima spręsti, kad knyga pasakoja apie Hamnetą, Šekspyro sūnų, kuris mirė gana jaunas, negalėčiau su tuo sutikti – knyga aprėpia daugybę aktualių temų, tokių kaip: moters samprata XVI amžiuje, santykiai, stiprus abipusis ryšys tarp brolio ir sesers, motinystė, praradimas, širdgėla bei pasiaukojimas.
Rašytoja daug dėmesio kūrinyje skiria stiprios moters portretui, kurį iliustruoja Agnesė, Hamneto motina. Rašydama šią knygą Maggie O‘Farrell archyvuose atrado įdomų faktą, kurį pateikia ir savo kūrinyje – nors oficialiai pateikiamas dramaturgo žmonos vardas yra Anne Hathaway, tačiau savo tėvo testamente ji įvardijama kaip Agnes (liet. Agnesė), vardu, kuriuo O‘Farrell savo kūrinyje pristato pagrindinę veikėją. Autorė subtiliai sugebėjo pateikti Agnesę – visų gerai žinomą žolininkę. Jos mistiškumas ir stiprybė – vienos iš žavingiausių kūrinio detalių. Galvojant, kad Šekspyras buvo išskirtinį talentą turinti asmenybė, rašytoja puikiai vaizduoja moterį, kuri galėjo jam prilygti ir pavergti jo širdį. Nors istorijos šaltiniuose Anne Hathaway yra įprasta pateikti kaip valstietę bei vyresnę moterį, suvedžiojusią Šekspyrą ir netyčia nuo jo pastojusią,(manoma, kad dramaturgas nenorėjo su ja tuoktis ir kurti savo gyvenimo), tačiau O‘Farrell dėl to piktinasi ir su tuo nesutinka: „Žmonės mano, kad Agnes yra lopšio besigriebianti prasčiokė, susituokusi su jaunesniu vyru. Tačiau jos šeima buvo turtinga, jie turėjo sėkmingą avių ūkį. Vis galvojau apie tai, kodėl 26-erių moteris, turinti gerą kraitį ir gerą gyvenimą, nori ištekėti už šio vyro? Jis neturėjo jokios profesijos ir buvo vos 18 metų.“.. Aišku, yra skirtingų pasakojimų apie Šekspyro santuoką, bet neįmanoma nepasiduoti O‘Farrell įtakai ir jos interpretacijai, kuri skamba gana įtikinamai.
Garsiojo dramaturgo Viljamo Šekspyro vardas nėra nė karto paminėtas knygoje. Tai rodo rašytojos gebėjimą meistriškai laviruoti žodžiais taip, kad skaitytojui į galvą nešautų paklausti, kas yra šis vyras, nė karto nepaminimas kūrinyje vardu. Viename pokalbyje Maggie O‘Farrell kalbėjo apie tai, ar įmanoma tokią asmenybę tiesiog aprašyti gyvenant paprastą gyvenimą: „Negalėjau to padaryti. Sėdėdami prie savo kompiuterio, pasineriate į savo sukurtą pasaulį ir staiga turite rašyti: „Viljamas Šekspyras pusryčiavo ...“, <...>. Net vadinti jį Viljamu atrodo nepaprastai įžūlu “. Nors O‘Farrell tiesiogiai nemini žymaus dramaturgo vardo, tačiau ji padaro tai, apie ką kartą TED Talks paskaitoje „Do Schools Kill Creativity“ kalbėjo seras Ken Robinsonas – mes nematome Šekspyro kaip žmogaus, kuris lankė mokyklą, buvo kritikuojamas bei gyveno paprastą gyvenimą, atlikdamas kasdienius darbus bei išgyvendamas kasdienes situacijas. Vis dėlto rašytojai Maggie O‘Farrell ne tik apie tai susimąstė, tačiau jai taip pat pavyko ilgų tyrimų pagalba skaitytojams pateikti tai, kaip galėjo atrodyti kasdienis Šekspyro gyvenimas.
Knyga suskirstyti į dvi laiko linijas: praeitis, pasakojanti apie Šekspyro jaunystę, susipažinimą su Agnese ir jų šeimyninį gyvenimą, bei dabartis, kurioje šeima susiduria su netektimi. Rašytoja detaliai aprašo viską, kas susiję su istorija, ir atrodo, kad nieko neįmanoma išmesti ar pridėti. Pavyzdžiui, ji smulkiai aprašo, kaip Šekspyro namus iš už jūrų marių pasiekė liga, pražudžiusi Hamnetą, taip išlaikydama tobulą balansą, neleidžiantį skaitytojui nuobodžiauti skaitant. Beje, ši knyga yra puiki interpretacija, kuri taip pat iškelia svarbų klausimą apie tai, kokią įtaką padarė sūnaus mirtis tolimesnei Šekspyro kūrybai. Kita svarbi knygos tema yra likimas ir jo pergudravimas. Agnesė jaučia, kad jos vyro likimas yra kitur ir jis privalo išvykti į Londoną. Ji tam nesipriešina, net atvirkščiai, skatina, kad tai įvyktų. Įdomesnis likimo linijos nagrinėjimas yra tuomet, kai Hamnetas bando pergudrauti lemtį, pats pasiaukodamas.
Ką reiškia neteikti savo vaiko? Kaip su tuo gyventi ir su tuo susitaikyti? „Hamnetas“ yra apie meilę, neturinčią ribų. Skausmą, gedulą ir širdgėlą, pasiekiančius atokiausius širdies užkaborius. Beribę stiprybę. Silpnumą bei pažeidžiamumą, su kuriais sunku, bet reikia gyventi. Tai gyvas ir jausmingas kūrinys, kuris šildys, skaudins ir užduos kertinį klausimą: „Kaip žmonių gyvenimus pakeičia vaiko netektis?“. Taip pat šis kūrinys padės suprasti tuometinį laikmetį, tuometinių žmonių buitį bei leis bent maža dalele žvilgtelti į Viljamo Šekspyro asmeninį gyvenimą.
