Kalbėti apie šią knygą vertėtų pradedant nuo jos apimties. Tai į delną telpantis „kišeninio“ formato kūrinys – kiek daugiau nei 100 puslapių istorija, kuri gali kiek klaidinti skaitytoją. Ironiškai juk juokiamasi, kad būtent lietuvių skaitytojams reikia didelės apimties knygų. Tačiau C.Aira tik dar kartą parodo, kad apimtis yra klaidingas matmuo literatūroje – „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ užburia daugiasluoksniu pasakojimu.
Romanas pasakoja apie vokiečių tapytoją Johaną Moricą Rugendą ir jo kelionę po Argentiną. Europoje išgarsėjęs savo kūryba jis, kartu su bičiuliu Robertu Krauze, leidžiasi į Argentiną ieškoti ne tik įstabių peizažų savo darbams, bet ir galimybės atrasti naują meno techniką. Argentina pasirodo esanti dviprasmiška – gamta kursto keliaujančių dailininkų fantaziją, tačiau negaili ir išbandymų. Lemtingu istorijos įvykiu tampa diena, kai bičiulius užklumpa netikėta audra – žaibo nublokštas J.M.Rugendas patiria fizinių sužalojimų. Visgi gamtos šėlsmo parklupdytas menininkas nejučia atranda, kad stichija atvertė naują puslapį ir jo vidiniame gyvenime.
-
3 jaunųjų poetų knygos, kurioms vertėtų išleisti savo pinigus
-
Knygos recenzija. L.Prescott „Mūsų čia nebuvo“ – Rytai prieš Vakarus, SSRS prieš B.Pasternaką
-
Knygos recenzija. Timo Tignerio „Laiko kaina“ – kas nutinka, kai žmogus tampa nemirtingu
-
Literatūros kritikė Asta Skujytė-Razmienė apie „Remygą“. Prisukamo vilkelio kronikos
Romanas pasakojamas biografiniu stiliumi – skaitytojas gali įsivaizduoti, kad tai išties yra biografinė knyga, pradedama nuo J.M.Rugendo talento paieškų jo giminės istorijoje. Visgi autorius pasakojimo dailininko gyvenimo tarpsnį galiausiai paverčia siurrealia istorija, balansuojančia ties skaitytojo fantazijos ribų išbandymu.
Jau minėjau, kad knyga yra daugiasluoksnė. Vienoje linijoje skaitytojas keliamas į laiką, kai didelio talento kūrėjas yra priverstas ieškoti savo vietos po saule – čia atsiskleidžia, koks yra meno santykis su pasauliu, kiek kūrybiškumas ir fantazija yra įgali turėti įtakos žmogaus gyvenimo raidai. Kitoje linijoje galime pažintį patį J.M.Rugendą, jo talentus, norus, jo nenuspėjamumą. Šioje istorijoje jis atsiveria kaip žmogus, egoistiškai suvokiantis savo sugebėjimus, tačiau vis dar ieškantis, kaip juos geriausiai išpildyti realybėje, kaip savo įgimtu talentu sužavėti pasaulį. Trečioje linijoje veriasi gyvenimo pokalbiai, kurie gimsta dviem kalbėti daug nelinkusiems bičiuliams leidžiantis į kelią, o šiuose pašnekiuose persipina gyvenimo prasmės, kasdienybės filosofijos, kūrybinio įkvėpimo, talento atradimo temos.
Romaną skaitę skaitytojai pasakojimo sluoksnių galėtų atrasti ir daugiau – šis romanas it beribis žvaigždynas, kiekvienam į dangų žiūrinčiam atsiveria vis kitu reginiu. Juk, galų gale, dar net nepaminėjau pačios Argentinos, po kurią keliauja vokiečių dailininkai – jos peizažai, atšiaurumas, meilė kūrėjams ir keliama nuostaba savo paslaptimis.
Romano istoriją galimą skirstyti į dvi dalis – tai, kas vyksta prieš lemtingą įvykį ir jam įvykus.
Prieš įvykį, kuris pakeičia J.M.Rugendo gyvenimą, romane pagrindinis personažas atsiveria kaip ieškotojas – keliautojas, trokštantis sutikti indėnus, įamžinti jų antpuolį, ir net norintis, kad keliaujant jam kas nors nutiktų netikėto. Čia jis nori pažinti tokią Argentiną, kokia ji yra iš tikrųjų. Jis keliauja, išbando naujas menines technikas, bet vis dar yra ieškotojo kelyje.
Po lemtingo įvykio, kai keliautojus užklumpa stichija, kuri subjauroja J.M.Rugendą, jis atsiveria kaip realus savo tikslų vykdytojas – audra jį tarsi užburia. Nuo čia istorija įgauna mistiškumo elementų, skaitytojas pradedamas vedžioti už nosies – jei pirma dalis turi daugiau autobiografiškumo motyvų, antroje autorius įveda siurrealizmą, kuris vokiečių dailininką paverčia tarsi antgamtine jėga: vietoje to, kad išbandytų naujas kūrybines technikas, jis, „apsiginklavęs“ morfino dozėmis, beatodairiškai leidžiasi į savo tikslą tarsi žmogus, kuris ilgai laukė savojo šanso.
Man pačiam romanas įstrigo savo tėkme. Istorija tarsi hipnotizuoja, neretai, versdamas puslapius, imi svarstyti, kiek tai įmanoma, o kiek sutiktoje ištraukoje yra fikcijos. Bet sunku atsispirti romanui pulsui – jis tarsi širdies dūžiai su kiekvienu jų atneša naujos patirties pluokštą ir nejučia romane virsmą pradeda išgyventi ne tik personažas, bet ir tu, pats skaitytojas. Pati istorija yra kaip tikras žaibo kirtis – ji primena, kaip mes dažnai ieškome to, ko patys nežinome norintys, bet galiausiai paaiškėja, kad mūsų paieškas užbaigti gali paprasčiausi gyvenimo nutikimai, kurie niekaip nepriklauso nuo mūsų pačių. Matyt, tuo ši knyga ir žavi – savo beribe patirtimi, kuri papasakota įstabios istorijos rėmuose.
Į romaną dėmesį pirmiausia turėtų atkreipti tie skaitytojai, kurie domisi Lotynų Amerikos literatūra. Ji tikrai turėtų patikti gurmanams, kurie knygose ieško ne paprastos įtraukiančios istorijos, bet pasakojimo, kuris verčia dar kartą viską permąstyti ne tik literatūrinių herojų, bet ir savo gyvenimus, bei skaitytojams, kurie literatūroje ieško ribas laužančių kūrinių.
Jei manęs paprašytų knygą „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau, kad tai literatūrinis atvejis, kai mažai reiškia daug – klaidinanti knygos apimtis atveria neribotus vaizdus. Ne tik Argentinos peizažuose, bet kiekvieno iš mūsų kelionėje į vietos po saule paieškose.
