Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“, o į lietuvių kalbą vertė Juozas Keliuotis. Tai antrasis šios knygos leidimas lietuvių kalba. Romanas lietuviškai pirmą kartą prakalbo dar 1966 metais ir gavo štai tokį pavadinimą: „Ir viskas sugriūva“. Leidykla nurodo, kad šis leidimas – atnaujintas, pritaikytas prie šiandieninės kalbos. Šį vertimą atnaujino vertėjas Saulius Repečka. O išraiškingą viršelį kūrė Lina Sasnauskaitė.
Išties „Sugriūva viskas“ turi du tęsinius – „No Longer at Ease“ (1960 m.) ir „Arrow of God“ (1964 m.) – kurie pratęsia pasakojimą apie bebaimį igbų genties karį Okonkvą. Tačiau šios šios dvi knygos nėra išverstos į lietuvių kalbą.
-
Knygos recenzija. Chloe Benjamin „Nemirtingieji“ – gyventi žinant savo mirties datą
-
Knygos recenzija. Judėjimo kryptys ir trajektorijos „Bėgūnuose“
-
Knygos recenzija: A.Anra „Niki: dvigubas portretas“ – degtuko galvutėm susiliečiantys gyvenimai
-
Knygos recenzija. Genijaus išpažintis žydinčių merginų šešėlyje
-
Knygos recenzija. Tobulo vyro beieškant
-
Knygos recenzija. Naomi Alderman „Galybė“ – iškreiptas pasaulis ar ironizuota dabartis?
-
Knygos recenzija. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriškas realybės portretas
-
Knygos recenzija. Tamsioji sielos naktis
Leidinys „Times“ romaną „Sugriūva viskas“ yra įtraukęs tarp šimto geriausių anglų kalba 1923-2005 metais išleistų knygų. Pagal kūrinį kurti kino filmai, serialas, ji yra tapusi ne vienos dainos įkvėpimu. Skaičiuojama, kad knyga yra išversta į 60 užsienio kalbų, o visame pasaulyje jos nupirkta kelios dešimtys milijonų egzempliorių, o pats autorius 2007 m. pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją, tuomet už nugaros palikęs literatūros vilkus Philipą Rothą, Margaret Atwood ir Ianą McEvaną.
Knyga nukelia į XIX amžių, Afrikos igbų gentį. Pasakojimo epicentre – karys, pripažintas vietos imtynininkas Okonkvas. Umuofijos krašto genčių pagarbą užsitarnavęs Okonkvas yra priešingybė savo tėvui, kuriuo jis ir pats nesididžiavo: viską, ką jis turi, išsikovojo savo kantrybės, uolumo ir darbštumo jėga. O nenuspėjamo oro talžomame krašte, kuriame išgyvenimas priklauso nuo sugebėjimų verstis žemdirbyste, šios savybės yra tarsi gebėjimas išlikti.
Okonkvas yra griežtas. Jis nemėgsta netvarkos ne tik savo ūkyje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tad savo patirtį jis stengiasi perduoti tiek savo vaikams, kurių darbštumu ir susidomėjimu ūkiu yra nusivylęs, tiek ir žmonoms, kurioms negaili ne tik kartaus žodžio. Jis turi tikslų genties struktūroje, kur nori tapti vienu iš gerbiamiausių narių. Visgi vienas incidentas pakeičia Okonkvo likimą – jis priverstas palikti savo gentį, į kurią gali grįžti tik po kelerių metų. Su šeima persikėlęs į motinos gimtąjį kaimą, garbę ir orumą praradęs vyras viską pradeda iš naujo bei laukia, kada galės grįžti į Umuofiją, kurioje tikisi grįžti tarsi išgelbėtojas ir įrodyti, ko gentis neteko jam skirdama tokią griežtą bausmę.
Tačiau viskas pakrypsta kita linkme – Okonkvui grįžus į gimtąjį kaimą, čia jis išvysta didėjančią krikščionių misionierių įtaką, kuri smelkiasi ne tik per tikėjimo, tačiau ir per kasdienius igbų genties įpročius ir papročius. Okonkvas tampa vienu aršiausių misionierių kritikų, ragina kilti su jais į kovą, tačiau per jo tremties laiką pasaulis per daug pasikeitė ir jam nelieka nieko kito, kaip pripažinti dar vieną pralaimėjimą. Okonkvas tampa tarsi įkalintu žmogumi tarp senojo savo pasaulio, kuris sparčiai kinta, ir naujos kasdienybės, kuri yra tarsi neišvengiamybė.
Tai tampa tarsi visuomenių akistata – vienos, kuris teikė žmonėms ramybę ir pasitikėjimą, tačiau jau eina į užmarštį, ir kitos, žadančios saldžią ateitį, bet kartu ir žadinančios nepasitikėjimą. Akivaizdu, kad po šio susidūrimo vyksta lūžis. Būtent į šį etapą ir nuvedamas skaitytojas, kuriam suteikiama galimybė išvysti gyvenimą abejose visuomenėse. Tam puikiai pasitarnauja Okonkvas, kuris kaip personažas kelias dvejopus jausmus.
Viena vertus, šis personažas iliustruoja pavyzdingą genties narį – yra pasirengęs kovoti už kiekvieno nario gyvybę, yra uolus darbininkas, nori kitus įkvėpti savo pavyzdžiu. Kita vertus, jis yra literatūrinis žmogus, nenorintis keistis ir nepriimantis naujojo pasaulio tvarkos, o vietoje to norintis likti sau įprastame vaidmenyje ir nekintančioje aplinkoje. Jis tarsi patenka į epochų akistatos epicentrą, kuriame jaučia beviltiškumą, nors išties dėl senojo pasaulio išsaugojimo yra pasirengęs padaryti labai daug. Romane jis tampa aliuzija į visuomenės dalį, kuriai nepriimtinas pasaulio kismas.
Šis romanas – tai žvilgsnis į Afrikos kultūrą. Knygoje išsamiai atskleidžiamas igbų genties gyvenimas: nuo pasiruošimo derliui, jo priežiūros ar nuėmimo darbų tvarkos ir prekybos su kitais kaimais subtilybių iki kasdienės maisto ruošos paslapčių ir religinių apeigų, kurios neatsiejamos nuo įprastos genties tvarkos palaikymo. Didžiąją dalį kūrinio skaitytojas praleidžia kartu su Okonkvu ir įsikūnijęs į jį, perėmęs jo patirtis bei skausmus, gali pajusti, kuo išties alsuoja Umuofijos kraštas.
Romano stilius melancholiškas, paprastas, niekur neskubantis. Kartais gali pasirodyti, kad kūrinys stiliaus atžvilgiu yra niekuo neišsiskiriantis, netgi kuklus. Visgi pats pasakojimas yra tarsi igbų genties gyvenimo iliustracija – niekur neskabančios realybės atspindys. Viskas pradeda kisti, kai romane išvystame pirmųjų kolonizatorių žingsnius. Pasakojimas tuomet pradeda sparčiai plėstis, įgauna naują pagreitį, chaotiškumo elementų. Tačiau nereikia pamiršti, kai tai tik pirma trijų knygų serijos dalis, koncentruota į gyvenimą iki iki misionierių pasklidimo po Afriką.
„Sugriūva viskas“ dažnai pristatomas kaip romanas, atskleidžiantis XIX amžiaus europiečių įsiveržimo į Afriką istoriją. Tačiau šioje istorijoje vyrauja ir atsakomybės, tikėjimo, žmonių santykių, visuomenės raidos temos. Knyga patiks tiems skaitytojams, kurie ne tik domisi Afrikos kultūra ar kolonializmo istorija. Romanas turėtų sužavėti ir skaitytojus, kuriems patinka pasakojimai apie visuomenių raidą, jų vystymąsi ir akistatą su realybe, kai anksčiau džiaugsmą ir pasitenkinimą teikusi kasdienybė kelio į ateitį nebeturi. Ji privalo keistis.
Mane šis romanas žavėjo savo natūralumu, paprastumu ir galimybe niekur neskubėti. Okonkvas šioje kelionėje po XIX amžiaus Afriką pasirodė geras kompanionas. O jo patirtis šiame kontekste – unikali ir kartu leidžianti iš arčiau pažvelgti į tai, kaip mes, žmonės, kūrėme šią visuomenę, kurioje dabar gyvename.
XIX amžiaus visuomenių akistata nulėmė naują pasaulio tvarką. „Sugriūva viskas“ – šios naujos tvarkos užuomazgų atspindys, kurio melancholiškiems sakiniams neatsispyrė ir buvęs JAV prezidentas Barackas Obama, kurį 2018 metais įtraukęs tarp geriausių metų skaitinių.
Klasika, kuria galime mėgautis – taip apie šį romaną galima pasakyti trumpai.
