Prieš dvejus metus, kai D.Grossmano knygos vertimas tik pasiekė anglakalbius skaitytojus, „The Guardian“ rašė, kad, visų pirma, šis Izraelio rašytojo romanas išsiskiria savo žanriniu neapibrėžtumu. Kaip tuomet pastebėjo portalas, jau 2014 metais išleista D.Grossmano knyga „Falling Out of Time“, skirta Izraelio kariuomenėje žuvusiam sūnui atminti, stebino savo gebėjimu išplėsi žanro ribas, o „Užeina kartą arklys į barą“ tik patvirtino, kad D.Grossmanas su savo kūryba yra nenuspėjamas ir pasirengęs laužyti įprastas kūrybines normas. Beje, apie šiuos rašytojo kūrybos akcentus kalbėjo ir literatūros apžvalgininkė Elžbieta Banytė.
Nuskynęs prestižiniu vadinamą „Man Booker International“ apdovanojimą, šiemet D.Grossmano romanas pasiekė lietuvių skaitytojus. Beje, kone tuo pačiu metu skaitytojus pasiekė ir dar viena 2017 metais gerbiamą apdovanojimą – pagrindinę „Man Booker“ premiją – pelniusi George'o Saunderso knyga „Linkolnas bardo“, kurią taip pat išleido leidykla „Sofoklis“. Tad skaitytojai, mėgstantys įvertinti knygas, sulaukusias tarptautinio pripažinimo, iškart gavo du laimikius. O ar jie išties verti dėmesio? G.Saundersą ir jo knygą apie JAV pilietinio karo kovas bei prezidentą Lincolną šį kartą palikime nuošalyje ir leiskimės į pažintį su D.Grossmano romanu „Užeina kartą arklys į barą“.
Knygoje pasakojama apie komiką Dovelį Grinšteiną. Švęsdamas savo 57-ąjį gimtadienį jis rengia pasirodymą viename Izraelio miestų. Tačiau šis pasirodymas išskirtinis – į jį D.Grinšteinas pakviečia savo vaikystės draugą, dabar visuomenėje gerbiamą, kadenciją jau baigusį teisėją Avišajų Lazarą. Paprašydamas, kad šis tiesiog ateitų, pažiūrėtų pasirodymą ir vėliau jį įvertintų savo teisėjo žvilgsniu, D.Grinšteinas visą publiką įtraukia į savo vaikystės dramą.
Laviruodamas tarp pokštų apie visuomenės ydas ir Izraelio politinę situaciją, komikas vis labiau tolsta nuo savo pasirodymo ir grimzta į vaikystės prisiminimus. Ir taip jis elgiasi neatsitiktinai – teisėjas A.Lazaras yra buvęs jam artimas draugas, tačiau jis tai per daug metų jau spėjęs pamiršti. Sulaukdamas prieštaringos reakcijos iš į pasirodymą atėjusios publikos, D.Grinšteinas prisimena skaudžiausias jaunystės dienų akimirkas, su tuo susijęs ir į jo pasirodymą atėjęs vaikystės draugas.
D.Grossmanas romane kuria įdomias priešpriešas. Pavyzdžiui, pagrindinis personažas – komikas, į savo pasirodymus sutraukiantis pilnas sales, ir jo skaudi praeitis. Mes dažnai įsivaizduojame, kad ir realiame gyvenime tokie žmonės yra laimingi, nepatyrę skausmo. Tačiau Izraelio autorius tarsi paneigdamas šį mitą parodo skaudžiąją D.Grinšteino gyvenimo pusę, kuriame yra vaikystėje patirtas smurtas, meilės, globos trūkumas, patirtos patyčios.
Kita įdomi priešprieša – publika, kuri tarsi yra pačios visuomenės atspindys. Laisvą vakarą į neįpareigojantį komiko pasirodymą atėję žiūrovai tikisi praleisti besijuokdami, o ne leidžiantis į psichoterapijos seansą. D.Grossmanas čia užslėptai rodo, koks mūsų pačių, žmonių, požiūris į tuos, kurie nori atsiverti. Neretai mes to noro kalbėtis ir nepastebime.
Prieš dvejus metus, kai D.Grossmano knygos vertimas tik pasiekė anglakalbius skaitytojus, „The Guardian“ rašė, kad, visų pirma, šis Izraelio rašytojo romanas išsiskiria savo žanriniu neapibrėžtumu.
Galų gale, D.Grossmanas leidžiasi į draugystės, ištikimybės, patyčių temas, kurias iliustruodamas situacijomis Izraelio karinėje stovykloje skaitytoją stato į nepatogią padėtį – baimės priverstos užsimerkti akys dažnai verčia išsižadėti vertybių, kurios kitose situacijose gali sukelti skausmą. Ir Izraelio autorius tai rodo taip meistriškai, jog nesunku pasijusti sėdint nejaukioje teisėjo A.Lazaro kėdėje, kurioje apatiją keičia gėda, nejaukumas ir gailestis sau už praeities poelgius.
Šioje knygoje tikėtis humoro reikėtų mažiausiai – čia rasite kelis nevykusius D.Grinšteino juokelius, kurie nevykę yra iš esmės arba dėl knygos vertimo kokybės. Ne iš vieno žmogaus, skaičiusio šią knygą, girdėjau minčių apie vertimo kokybę – ar tikrai geriausią atspausdintą rezultatą mato skaitytojas? Klausimas, į kurį atsakyti galėtų pati vertėja ir leidykla, tačiau kai kuriose romano vietose mintį užčiuopti sunku.
Autorius laviruodamas tarp personažų atminties vidinių išgyvenimų kartu keliauja per Izraeliui aktualius dalykus: karinius konfliktus, politinius susitarimus ir pan., kas tampa puikia nuoroda tiems skaitytojams, kurie domisi šios šalies aktualijomis ar istorija.Kartu tai žvilgsnis į Izraelį, leidžiantis įkvėpti tokio paties oro, kokiu kvėpuoja tenykščiai žmonės, pajusti, kuo jie gyvena, kokiomis nuotaikomis slenka per kasdienybę. Visgi tai knyga ne tik apie Izraelį. Tai knyga apie mus visus.
D.Grossmanas yra laikomas vienu ryškiausių dabartinių Izraelio autorių. Skaičiuojama, kad jo kūryba yra išversta į daugiau nei 35 užsienio kalbas. „Užeina kartą arklys į barą“ tapo dar vienu romanu, įtvirtinusiu šio autoriaus populiarumą už savo gimtinės ribų. Nereikia klaidingai suprasti, kad ši knyga kalba tik apie Izraelį. Priešingai – ji skirta labai plačiam skaitytojų ratui – ir tiems, kuriems patinka istorijos apie nenuspėjamą žmogaus likimą, ir tiems, kas pirmenybę teikia kūriniams, žvelgiantiems plačiau į visuomenes bei leidžiantiems sustoti ir susivokti, kur esame dabar ir kur link turėtume eiti, net ir tiems, kas domisi Izraelio istorija. Tai romanas apie kiekvieną iš mūsų, jis skverbiasi giliai į vidų ir leidžia mūsų pačių atmintyje prisiminti ne pačius maloniausius prisiminimus ir veiksmus, už kuriuos mes esame atsakingi.
Šios visuomenių ydos, kurias romane atskleidžia D.Grossmanas, yra atspindys mūsų dabartinio pasaulio, kuriame mes kiekvieną dieną ryte keliamės ir pradedame naują dieną. O keltis ir eiti pirmyn yra lengviau, kai sugebi atsiverti, pripažinti ir susitaikyti su pačiu savimi. To D.Grossmanas mus ir moko.
Ar ir jus ko nors išmokys – spręsti tik jums. Nes šios knygos istoriją įdomu ne tik pažinti, bet ir dalį jos pasiimti sau.
