Distopinio pasaulio viziją piešia Dainius Vanagas savo debiutiniame kūrinyje „Oderis“. Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“.
Knyga nukelia į ateitį, 2050 metus. Neatskleidžiamos šalies miestą, žinoma tik tai, kad veiksmas vyksta kažkur Vidurio Europoje. D.Vanagas istoriją piešia trimis pasakojimo linijomis.
Alanas. Toks pagrindinio personažo vardas. Jis yra Oderio gyventojas, čia gimęs ir užaugęs. Alanas netenka darbo – jam būtina kuo greičiau susirasti naują darbovietę, kitaip nustos galioti Oderio viza ir jis bus priverstas palikti miestą. Negana to, Alaną palieka žmona Ana – kodėl ji taip pasielgia? Vyras kreipiasi pagalbos į pažįstamus, kurie galėtų jam pasiūlyti bet kokią darbo vietą – tai vienintelis garantas likti mieste, nedirbančiuosius gaudo specialūs deportacijos būriai, ir ieškoti Anos.
Trumanas Moras. Į asmeninę Alano istoriją įpinami šio Oderio rašytojo esė kūriniai iš menamo rinkinio „Tu“. Juose Trumanas Moras dėmesį kreipia į individą – jo požiūrį ir santykį su aplinka ir kasdienybe. Gana įdomūs kūriniai, kai kurie paveikūs, įtraukiantys savo asmeniniu kreipimusi į skaitytoją. Pats rinkinio pavadinimas kužda, kad kalbama apie individualumą. Šiuo atveju skaitytojui nuspręsti – skaitančiojo individualumą ar Alano.
Endriu. Jis yra Oderio meras. Tiesa, šiuo metu sulaikytas ir apklausiamas detektyvų. Šioje pasakojimo linijoje skaitytojai išvysta vieno iš detektyvų laiškus savo mylimajai, kurie, beje, yra slapti. Šalia jų randame tardymo pokalbių su Endriu išklotines, kuriose jis, kaip miesto vadovas, pasakoja apie apie tai, kaip buvo sukurtas Oderis.
Per šias tris linijas D.Vanagas konstruoja Oderio pasaulį.
Romano erdvė ir kuriama aplinka yra išties unikali. Oderis atliepia kai kurių radikalių idėjų užuomazgas. Jis tarsi apjungia jas ir pasiūlo idėjų junginio vaizdą. Pasaulio, kuriame nėra bedarbių – nes jie nenaudingi visuomenei, nėra socialinių išmokų – nes jos iškreipia visuomenę ir skatina atsisakyti darbo, net nėra pensijų pagyvenusiems žmonėms – nes per gyvenimą jie turėjo spėti sukaupti pakankamai kapitalo. Šiame technologiškai pažangiame mieste įtvirtintos idėjos, kurios tarsi gydo visuomenės žaizdas, kai visuomenei naudingais tampa tik tik tie individai, kurie prisideda prie bendro gėrio puoselėjimo. Tačiau kartu sukuria negailestingumo ir griežto požiūrio į žmogaus sugebėjimus vertinimą. Čia negalioja jokie autoritetai, turima visuomeninė patirtis ar pinigai. Taisyklė viena – nauda visuomenei.
Ar kūrinys nenuspėjamas? Dvilypis klausimas.
Išties šis autoriaus kuriamas pasaulio įsivaizdavimas net labai įtikimas. Ir niekas negalėtų paneigti, kad tokios idėjos, kurias jis apjungia kūrinyje, negalėtų būti pabandytos įgyvendinti realybėje. Vienas jų kažkokia užuomazgų forma mes galime išvysti diskusijose ir šiandien, o tai tik sustiprina ir taip neramią Oderio atmosferą.
Kitas įdomus aspektas, kūrinio stilius. Trys pagrindiniai personažai. Trys skirtingi pasakojimo stiliai. Išties rašytoją D.Vanagą vienoje knygoje galime išvysti trijuose skirtinguose vaidmenyse.
Alano istorinė linija yra struktūruota ir konkreti. Autorius per daug nesileidžia į vidines personažo diskusijas. Jis tarsi suvaržo Alaną, tad skaitytojas išvysta tokį struktūruotą pasakojimą kaip, pavyzdžiui, Kurto Vonneguto „Čempiono pusryčiuose“, kur istorija buvo dėstoma trumpomis ir konkrečiomis pastraipomis. Tuo metu Trumano Moro esė kūriniai išsiskiria savo tematika – jie tarsi apeliuoja į skaitytojo asmenybę, tačiau tuo pačiu nori pakuždėti apie Oderio žmogaus vidų. Bet galiausiai kažkaip pasiklysta kūrinio kontekste ir man pasirodė, kad jų aiškus tikslas tampo neaiškus. O štai pokalbiai su Endriu yra pristatomi interviu principu. Išties tai buvo bene įdomiausi romano skyriai, nes būtent juose D.Vanagas parode, kaip reikia skaitytoją vedžioti už nosies ir kurstyti jo smalsumą. Būtent per šį pokalbį atsiveria tikrasis Oderio pasaulis ir tai, kas stovi už jo.
Ar kūrinys nenuspėjamas? Dvilypis klausimas. Viena pusė kužda, kad distopija ir turėtų būti nenuspėjama, nes visgi ji kalba apie ateities pasaulį. Tačiau neretai personažų likimas jau būna aiškus įpusėjus kūriniui. Taip nutiko ir su Alano personažu, kurio likimas ir būsimi sprendimai buvo akivaizdžiai suprantami. Tačiau tuo metu, kai skaitytojas gali pasimėgauti savo visko išmanymu, romano autorius pateikia siurprizą.
Knyga nukelia į ateitį, 2050 metus.
Matyt, nesuklysiu pasakydamas, kad romanas yra gerai apgalvotas, stengiantis silpnas jo puses sustiprinti, kiek įmanoma labiau. Įdomu yra tai, kad idėjos, apie kurias kalba autorius, nėra naujos. Pavyzdžiui, kodėl už bausmes reikia įkalinti žmones iki gyvos ir juos išlaikyti už mokesčių mokėtojų pinigus? Tokį klausimą neretai galime išgirsti viešojoje erdvėje ar perskaityti socialiniuose tinkluose. Visgi mes apeliuojame į žmogiškumą, moralę ir laikomės pagarbos gyvybei. Tuo metu Oderis tokį klausimą sprendžia be jokių svarstymų keldamas klausimą – o kuo įkalintasis gali būti naudingas visuomenei?
Aš sąmoningai šioje apžvalgoje nepasakoju daug apie knygos veikėjus ir jų išgyvenimus. Kaip suprantate, jų patirtys romane vienokiu ar kitokių būdu persipina. Tad nenorėdamas leistis į detales, kad nesugadinčiau jūsų skaitymo malonumo atskleisdamas tai, ko nederėtų, pasilikau teisę kalbėti apie kitus romano kampus, kurie yra ne ką mažiau įdomūs. Jau vien ką reiškia autoriaus drąsa debiutuoti su distopiniu romanu – šio žanro lietuvių autorių knygų neturime daug.
Romaną turėtų perskaityti tie, kurie į viešąją erdvę neatsakingai mėto pasiūlymus, kurie peržengia žmogiškumo ribas ir bet kokias vertybes. Galbūt „Oderis“ jiems taptų visuomenės ateities veidrodžiu, keliančiu klausimą – ar tikrai norėtume gyventi tokioje aplinkoje?
Mano kukliu vertinimu, D.Vanagas išmaniai surinko idėjas, kurios nepriklausomai sklandė ore, ir jas apjungęs į klastingą istoriją sukūrė dėmesio vertą debiutinį kūrinį, kuris tampa dar viena įdomia ateities pasaulio vizija.
Pasaulio, kuriame išnyksta riba tarp žmogiškumo.
Pasaulio, kuriame (ne)norėtume gyventi.
