Grupė „Dissimulation“ (arba kaip Dainius ją kukliai savo knygoje vadina „ansamblis D.“) yra vienas ekstremaliausių ir tiesmukiausių juodojo metalo kolektyvų Lietuvoje, kuris pradėjo savo kelią gūdžiais 1993 metais ir šiai dienai yra išleidęs keturis pilnametražius albumus. Būtent grupės leidykla „Ledo Takas“ ir apsiėmė išleisti Dainiaus Žičkaus knygą.
Ši subkultūra yra daug daugiau nei muzika. Norint pažinti jos esmę, reikia gilintis, aukotis, kovoti.
Aš pats groju juodąjį metalą. Ir patikėkit – tai nėra paauglių žaidimas. Ši subkultūra yra daug daugiau nei muzika. Norint pažinti jos esmę, reikia gilintis, aukotis, kovoti. Prisipažinsiu – nesu serijinis knygų rijikas. Kai turiu laisvo laiko, mieliau pasineriu į audiovizualines patirtis, užsiimu grojimu, žiūriu filmą arba serialą. Mano „literatūrinė kantrybė“ neužgrūdinta – jei knyga nesudomina nuo pirmųjų puslapių, man sunku prisiversti į ją gilintis. Tačiau su šia knyga buvo visai kitaip – net ne pirmi puslapiai, o pirmi sakiniai tarsi stvėrė už atlapų ir prirakino, atplėšė nuo kasdienybės kiauto ir panardino į minčių ir vaizdinių srautą.
Stabmeldys tarsi liftu nusileido iki tamsiausios gelmės ir ten be skafandro ir jokių apsaugų tūnojo metų metus ir tyrė tai, kas vyksta. Mažai trūko, kad ten ir pasiliktų, nes, kaip Jungas sako, „nusileidęs į pragarus pats tampi pragaru“, o tada situacija tampa kraštutinai grėsminga gyvybei.
„Tik dugne galima pakeisti kryptį, patirti neviltį, ir iš naujo atsispirti. Tik dugne ima byrėti atgyvenusios vertybių piramidės, tik ten kristalizuojasi archetipai, bazinės vertybės, ribinės būsenos, ir tik ten gali atsirasti pirminis impulsas naujai švytuoklei. Žemiau dugno juk nebūna.“
Ekstremalus rokenrolas, besaikis alkoholio ir narkotikų vartojimas, kraštutinės situacijos, „normaliam“ žmogui sunkiai suvokiamos gyvenimo sąlygos, pastovus gyvenimas „ties riba“ – tokia buvo Stabmeldžio kasdienybė pragare. Bet jis sugebėjo grįžti iš ten. Ir savo kelionę (kaip jis pats šmaikščiai vadina „ekspedicija“) aprašė ir mums atidavė knygos formatu.
Neįmanoma netikėti Daniaus nuoširdumu ir paprastumu, kai jis pasakoja absoliučiai neįtikėtinus potyrius. Čia nerasite jokio pasikėlimo ar savimeilikavimo. Šiuose puslapiuose – tik atviras ir gyvas pasakojimas apie gyvenimiškus nuotykius. Kartais jie būna nuotaikingi ir linksmi, o kartais siaubingi ir šiurkštūs. Na, ir Stabmeldžio įžvalgos – patikrintos laiko, susivokimo, karmos ir likimo; rūsčios tarsi seno filosofo, o kartais ir juokingos iki ašarų, kupinos aštraus sarkazmo ir pakaruokliško humoro.
„Bepigu skleisti šviesą ten, kur jos ir taip pakanka, kur jauki aplinka, vietinių čiobrelių arbata ir skoningi paveikslai. Kas kita yra nešti šviesą pragare, ten, kur kraujas, vėmalai, ir kančios grimasos.“
Knygoje – trys dalys: gyvenimo, sapnų ir išminties. Pirmoji dalis skaitoma labai lengvai, tarsi lietuviškojo Bukovskio autobiografinis romanas. Likusios dvi dalys – įpareigojančios ir reikalaujančios susikaupimo.
Šią knygą privalo perskaityti kiekvienas, kuris save bent kiek identifikuoja su metalo kultūra – ras daug pažįstamų akcentų, ras daug neatrastų, dar neapgalvotų dalykų. Pirmosios Lietuvos juodojo metalo užuomazgos knygoje taip vaizdžiai ir jausmingai nupasakojamos, kad tiems, kas šia muzika domisi, mažų mažiausiai turėtų nugara nubėgti šiurpuliukai. Knyga taip pat rekomenduojama ir tiems, kurie mano, kad metalistai yra degradavę pijokėliai, kurie lengvabūdiškai maudosi aluje, krato savo ilgus plaukus ir rėkauja koncertuose. Palaukite... ne taip viskas seklu, kaip jums norėtusi manyti.
„Griauti. Metalinė subkultūra yra užkardų griovimas, žemų dažnių terapija, nepasitikėjimas masine propaganda, religinėmis dogmonis, nepatvirtintais faktais. Metalas yra pati pozityviausia destruktyvumo išraiška, signalas, pati aukščiausia tolerancijos forma, pripažįstanti neigimą“.
Sapnų knyga man buvo bene įdomiausia – baugiai paslaptinga, vietomis net košmariškai klaustrofobiška. Su nuostaba atpažinau keletą onirinių defragmentacijų, kurias ir man teko kažkada patirti sapnuojant. Keista buvo skaityti kai kurių atsiliepimus, jog pirmoji – gyvenimo knygos dalis aiški ir įtraukianti, o sapnų dalis miglota, sunkiai skaitosi. Žinoma, kitaip ir negalėtų būti. Čia tas pats, kas bandyti susišnekėti lietuvių kalba su Amazonės čiabuviais ir piktintis, kad neišeina nieko suprasti. Sapnai kalba archetipais, neįmanoma jų pamatuoti buitiniais parametrais, reikia tiesiog priimti jų nežemišką antiracionalumą. Čia ir slypi autoriaus teksto žavesys – potyriai, kurie nėra iš šio pasaulio/gyvenimo.
Na, ir galų gale apie dievą, Kūrėją. Ši tema yra tabu tarp metalistų, o ir tikintieji dažnai kalba vėjus, nelabai suvokdami, kas yra kas (o kartais nusirisdami net dar žemiau nei „satanistai metalistai“..). Ir čia Stabmeldys nepabūgo apnuoginti tiesą, bei pats apsinuoginti prieš ją – knygos gale Stabmeldys dėkoja Dievui. Turbūt toks ir turi būti tas beveik neįmanomas ir sunkiai suvokiamas egzistencinis paradoksas. Skaitant šią knygą mintyse sukosi viena citata iš Paolo Sorrentino skandalingojo serialo „Jaunasis popiežius“: „Kiekvienas turi suvokti, jog tam, kad atrastum Dievą, reikės pasiaukojimo ir kančios. Pernelyg lengva kalbėti apie Dievą plieskiant saulei. Reikia Jį atrasti nakties šaltyje ir tamsoje. Taip, kaip padariau aš“.
