Tačiau šįkart, dar net neatsivertusi knygos, turiu ką pasakyti. Ir ne autorei. Fronti nulla fides, suprask, banalusis „nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Ar tikrai?
2019-ieji: nemažai lietuvių autorių knygų dūla sandėliuose, išdovanojamos humanistikos olimpiadų laimėtojams ar valant lentynas išparduodamos po eurą du. Taip, knygos turėtų konkuruoti turiniu, tačiau viršelis neturėtų būti atstumiantis. Tamsiame kambaryje ant skalbinių virvės permesti skudurai ir už ausies pakabintas meškiukas man, kaip skaitytojai, kelia asociacijų nebent su siaubo istorijomis apleistuose namuose ar detektyviniais romanais, kuriuose ieškoma dingusių vaikų. Kita vertus, jau perskaičiusi knygą pagalvoju, kad tas nutąsytas žaislas – tarsi nuoroda į žmogaus gyvenime giliai įsirėžusią vaikystę, apskritai į laiką kaip formuojantį procesą. Individuali laiko patirtis ir jos ženklai Dainos Opolskaitės Dienų piramidėse glūdi tamsoje – personažams tai asmeniška, kitam neatskleidžiama, slėptina.
Knygos pavadinimas sufleruoja rinkinio leitmotyvą – laiko tematiką. Opolskaitė žvelgia į asmeninį laiko išgyvenimą, į jo visumą ir tarsi taškus jungia personažus į liniją, per kurią išryškėja patirčių universalumas. Penkiolika metų – tokiame laikotarpyje išsidėsčiusios rinkinio novelės. Netikėtas žinomos ir įvertintos knygų jaunimui autorės sugrįžimas į literatūrą suaugusiesiems atkreipė literatūra besidominčiųjų dėmesį ir pažadino smalsumą.
Konkrečių laiko nuorodų rinkinyje nėra, tad iš pavienių detalių išorinį laiką tik nujaučiame, aiškiausiai regėdami jo sankirtą su vidiniu personažų laiku. Dviejų laiko plotmių ryšys atitinka santykį tarp herojaus vidinio pasaulio ir tikrovės. Siekiama, žinoma, sutapimo. Novelės „Madlena ir aš“ veikėja vidujiškai patiria praeitį, tiksliau, laiką, kai dar net nebuvo gimusi, ir tais potyriais vadovaujasi dabartyje – pavyzdžiui, jausmu, kad grįžtančio iš darbo tėvo reikia laukti ten, po palme. Kaskart Eduardui pravėrus namų duris Liucija patiria nesuprantamą, nepaaiškinamą nusivylimą – disonansą tarp laukiamo džiaugsmo pojūčio, tarp lūkesčio ir realaus išgyvenimo. Šis neapibrėžtumas, būdingas novelių personažų patirčiai, teksto eigoje pasirodo nesąs iracionalus, priešingai, jis paremtas vidine logika. Įvykių saitai, tiek fantastinės, tiek realistinės prigimties, sutvirtina fabulą. Taip stipriai, kad net kyla minčių, jog kūrinių siužetas per daug nuspėjamas. Sunku rimtai sekti veiksmą, pastebint klišes (širdis kaip ledo gabalėlis novelėje „Ateik per ledą“, p. 165). Novelės „Stebuklingas žmogus“, „Madlena ir aš“ ir „Prieblandos kontekste“ šiuo aspektu atrodo silpniausiai.
Ieškodami tinkamos padėties įsitvirtinti realybėje, veikėjai mėgina atgimti, atgauti praeityje prarastą gyvybingumą. Kaip būdinga novelistikai, tai, kas vidujiška, atskleidžiama per išoriška. Erdvės apribojimas, judėjimo, gyvybinių jėgų sukaustymas išreiškiamas grotų, vartų, grandinių motyvais ir visa šalčio izotopija – drebuliu, speigu, šerkšnu, „nugulusiu visų baldų paviršių ir langų stiklus“ (p. 167). Skaidrumas sudrumsčiamas – gyvybės krištolas Opolskaitės novelėse „lengvai dūžtantis, eižėjantis plonomis skeveldrėlėmis, skaudžiai prarandamas“. Ir, sakyčiau, lengvai susigrąžinamas. Keliais sakiniais autorė pajėgia ištirpdyti metų metus pustytą sniegą. Liucija pasitraukia nuo tėčio kapo ir žingsniuoja taku, laikydamasi mamai ir Nikodemui už rankų, ir staiga – jaučiasi laiminga.
Norinčią ištrūkti pagrindinę kūrinio „Niekada“ heroję vartai praleidžia paslaugiai prasiskirdami. Moteris naktį pasprunka iš namų tam, kad pabūtų viena ir kad niekas to nesužinotų, tačiau vos įbridusi į žydintį rapsų lauką, patiria nušvitimą, „kad tik gyvendama dėl kitų jaučiasi laimingiausia, [...] gyventi tik sau neįmanoma ir tokio gyvenimo jai tikrai nereikia“. Namo grįžta kaip karalaitė, „kad gyventų ten ilgai ir laimingai“ (p. 210). Itin staigi savivokos metamorfozė, prieš tai troškus palikti šeimą ir išvažiuoti kuo toliau nuo buvusio nelaimingo gyvenimo – per paprastas sprendimas. Po labai ryškaus ir net gąsdinančio gyvenimo nuovargio pasakiška istorijos pabaiga atrodo nereali, suvaidinta. Žinoma, literatūra neprivalo atitikti tikrovės dėsnių, tačiau per kelias minutes išsprendžiami egzistenciniai iššūkiai kelia nepasitikėjimą teksto tikrumu, realistiškumu. Visose rinkinio novelėse, kuriose žmogus siekia atrasti ramybę po artimojo mirties, šalia atsiduria kitas, kuriuo herojus gali pasikliauti, į kurį remdamasis atsitiesia. Rinkdamasi žmogiškąjį artumą kaip universalią išeitį Opolskaitė argumentuoja jos nepakeičiamumą, tačiau ar svarbiau yra išspręsti problemas, su kuriomis susiduria herojus, ar atskleisti jo patirtį? Būtent dėl to giliausiai įstringa žmogiškąją abejonę, netikrumą išsaugojusios novelės „Skola“, „Grotos“.
„Grotos“ – vienas iš didžiausios apimties kūrinių rinkinyje. Veikėjas Vladikas – konfliktiškas, keistas, žvilgsniu kalbantis berniukas, kaip benamis užaugęs miško prieglobstyje. Jį globoti pasiima novelės herojė, kurios vaikai Alina ir Arnoldas išvyko į Vilnių mokytis baleto. Vladikas naujosios globėjos neprisileidžia. Skaitant epizodą, kuriame vaikas atšoka, kai moteris nori jam paglostyti galvą, kontekste sušmėžuoja Lauros Sintijos Černiauskaitės Kvėpavimas į marmurą ir Vandos Juknaitės Išsiduosi. Balsu. Moteris ieško būdo rūpintis tuo, kuris niekam nereikalingas, kurio suprasti nepajėgia – tik žino, kad tai Vladikas engia kates ir nuskandino šarkų lizdą. Motinystės ir globos temų plėtojimas žiaurumo fone, atšiaurioje aplinkoje įrašo Opolskaitę į tą moteriškosios kūrybos liniją, kurią suvokiame kaip nepakeičiamą, amžiną, universalią.
Tiesa, pagrindinės herojės motiniška tapatybė problemiška – paminėtina, kad ji, kaip ir dažnas Opolskaitės novelių protagonistas, lieka neįvardyta. Tapatybės blankumą pagrindžia ir neišpildytas motinos vaidmens faktas – du moters vaikai namus apleido dar nespėjus tinkamai jais pasirūpinti ir užauginti, o dabar ji – tik globojanti svetimąjį. Tačiau šią poziciją kvestionuoja sapno scena, kurioje miške paklydusį sūnų Arnoldą suradusi moteris suvokia, kad jis yra Vladikas. Per sapną moteris įgyja nuovoką, kad tas, su kuriuo gyveni po vienu stogu, kuris arti, negali būti visiškai svetimas. Vladikas visad šalia ir tai jis, svetimas, padeda prasidėjus inkstų priepuoliui. Pagalba vienas kitam, pagarba ir atsakomybė priešpastatoma motinos meilei ir prisirišimui kaip centrinė žmogiškųjų santykių ašis. Menka ryšio tarp moters ir Vladiko išraiška – žvilgsnis vienas į kitą „Grotų“ pabaigoje – žymi sukurtą pasitikėjimą tarp svetimųjų, sąlygišką, bet būtiną, norint kartu gyventi.
Tarsi pro grotas, ribojančias perspektyvą, į pasaulį žiūri novelių veikėjai. Autoriaus vaidmuo Dienų piramidėse – smarkiai akcentuotas. Knygoje varijuoja pasakojimas pirmuoju ir trečiuoju asmeniu, tačiau net pirmojo asmens pasakojime juntamas pašalinis, stebėtojo žvilgsnis. Kita vertus, trečiojo asmens pasakojimas novelėse nepalieka tokio dirbtinumo įspūdžio, jose net dialogai skamba balsiau, gyviau. Minėtas persidengimas tarp novelės naratoriaus ir autoriaus balsų drumsčia autentiškumą. Novelės „Iškyla“ protagonisto gyvenimas, anot jo paties, susideda iš trijų dalykų – prastų pusmečio rezultatų, biliardo šeštadieniais ir merginos, vardu Eva.
Užtat savo tėvą paauglys apibūdina perdėm literatūriškai: „Jis yra tikras laimės kūdikis, taip stebuklingai lengvai gebantis peržengti iš vieno pasaulio į kitą, taip stulbinamai natūraliai pasinerdamas į kiekvieno iš tų pasaulių rūpesčius, išrinktasis“ (p. 222). Nedarniai ir nepagrįstai skamba novelės „Stebuklingas žmogus“ pasakotojos, mažos mergaitės, beviltiškai įsimylėjusios ir idealizuojančios žymiai vyresnį Gvidą, pastebėjimas, kaip jis „negrabiai užtepa storą sumuštinį“ (p. 93). Toks vaizdingas, metaforiškas kalbėjimas, nors ir siejantis noveles į visumą, nesukuria ir neišryškina personažų kaip individualybių. Dienų piramidėse nuolat pasikartojančios mirusios metaforos, skirtingų personažų dėmesys gėlėms (magnolijos, gardenijos, lelijos, vilkdalgiai ir t. t.), savo emocinės būsenos identifikacija kaip vidinio šalčio, ledo ir sąstingio – keli teksto kūrimo elementai, tapę monotoniškais ir todėl silpninančiais įtampą. Kada protagonistai supanašėja, imu spekuliuoti, ar identiškais būdais jie įveiks kilusius iššūkius, ir tikėtis pasaulėžiūros kaitos ta pačia kryptimi. Spėlionėms pasitvirtinus, kūrinių intriga slopsta.
Pasak Opolskaitės, trylikos novelių rinkinį sudėtinga apibrėžti. Norėtųsi prieštarauti – Dienų piramidės pasižymi tokiu kryptingumu, stilistine ir temine vienove, kad sunku patikėti, jog tai nebuvo sąmoningai, nuosekliai plėtota rašytojos vizija. Paradoksalu, bet pastangos išlaikyti kūrinį kaip visumą vis dėlto neapsaugo skaitytojo nuo sukonstruotumo jausmo. Nors novelių kalba tikrai glaudžiai sujungia rinkinio tekstus, iš pradžių primenantis gerai išminkytą, konstrukciją paremiantį modeliną, kalbėjimas vaizdais ir detalėmis išpūstais sakiniais galiausiai ima slėgti ir tempti žemyn.
Regis, kad tam tikrais teksto konstravimo principais, pavyzdžiui, sapno ir tikrovės siužeto plotmių painiojimu, užsižaidžiama, kaip, manyčiau, nutinka novelėje „Iškyla“. Persistengiama eksploatuojant rinkinyje dominuojančio analeptinio pasakojimo būdo galimybes. Nuolatinis motyvų ir simbolių pasikartojimas neleidžia patikėti jo natūralumu, dėl šios priežasties šis taip siekiamas vientisumas neįtikina. Problemų sprendimas universaliu raktu nepareikalauja iš personažų dinamikos – jiems nereikia pasikeisti patiems ar elgtis kitaip. Žmogui pakanka transformuoti požiūrį ir jis tai padaro savaime, be pastangų, tarytum per jį veiktų deus ex machina. Galiausiai dėl žmogiškumo su visomis kartu einančiomis dvejonėmis ir paradoksais stokos kyla nuobodulys. Sulipdytas iš itin sunkiai apčiuopiamų laiko pavidalų, nepatvarus, vėjyje linguojantis Dienų piramidžių statinys. Jo gebėjimą išlikti parodys universalus laiko testas. Juk laikas moka ir pats save naikinti.
Daina Opolskaitė, Dienų piramidės: Novelės, Vilnius: Tyto alba, 2019, 240 p., 1500 egz. Dailininkė Ilona Kukenytė
