Akivaizdu, kad Danas Brownas net nepretenduoja į jokias literatūrines aukštumas. Kur jau ten, pašiepti jį – vienas mėgstamiausių literatūros kritikų užsiėmimų (paieškoję internete nesunkiai rastumėte banaliausių D.Browno sakinių dešimtukus ir kitus panašius recenzentų pasismaginimus). Tačiau kritikai rašo, o D.Brownas šypsosi sau, matydamas dar vienos jo knygos komercinį triumfą.
Iš tiesų, galima nesunkiai kabintis prie autoriaus dėl to, kad jis dažnai rašo pernelyg jau supaprastintu stiliumi, vengia eksperimentuoti (jo knygose pagrindinis herojus Robertas Lengdonas ne tik kad nėra įvairovės dėlei pakeičiamas kuo nors kitu, bet ir išlieka stabiliai toks pats, be jokio personažo augimo ar vystymosi), atradęs savo kelią nenukrypsta nuo jo nei per milimetrą į šoną. Simboliai, kodai, meno kūrinių paslaptys, konspiracijos, įpintos į trilerio siužetą – šį lydinį D.Brownas nušlifavo kuo kruopščiausiai. Ir skaitytojams tai tiko. Turbūt nereikia nė priminti, kokį atgarsį pasaulyje sukėlė „Angelai ir demonai“ bei „Da Vinčio kodas“. Griežtoka bažnyčios reakcija, žinoma, „Da Vinčio kodui“ reklamos tik pridėjo. Ir iš tiesų, šios knygos buvo puikiai sukalti trileriai, kuriuose žaidimas pagal šio žanro taisykles vyko pačiame aukščiausiame lygyje. Esu tikras, kad knygas skaitė net ir tie, kurie panašių romanų neskaito.
Tačiau kritikai rašo, o D.Brownas šypsosi sau, matydamas dar vienos jo knygos komercinį triumfą
Bent jau mano įsitikinimu, „Da Vinčio kodo“ tęsinyje „Prarastas simbolis“ D.Browno forma jau nebebuvo tokiame aukštame trilerių kūrimo lygyje. Taip, atomazga buvo gana netikėta, autoriaus kūrybą jau žinantys skaitytojai gavo visus įprastus ingredientus, tačiau pritrūko kažko naujo. D.Brownas ima kartotis, braidžioja po tą patį vandenį – tokia mintis nepaliko skaitant šį romaną.
Visagaliai viešieji ryšiai
Panašios mintys apima skaitant ir naujausią jo knygą „Inferno“. Dar gerokai iki pasirodant šiai knygai, kaip ir įprasta D.Browno atveju, imta auginti įtampą dėl naujojo romano – rašyta apie autoriaus susižavėjimą Dante, kurio kūriniai tampa naujojo romano epicentru, skelbta, kaip vertėjai itin griežtomis sąlygomis buvo prižiūrimi, kad tik neišneštų knygos kopijų, kaip Florencijos meras trynė rankomis, tikėdamasis, kad dabar jau turistai plūstelės į miestą panašiai kaip jie užtvindė Paryžių, eidami „Da Vinčio kodo“ maršrutais. D.Brownas pasakojo, kaip jis pusę metų tyrinėjo Dantės kūrybą ir kaip ši jį visiškai pakerėjo, o paskui dar kelerius metus rašė pačią knygą, šlifuodamas įvairius siužetinius kampus.
Žodžiu, trilerių mėgėjai laukė užgniaužę kvapą. O rezultatas? Galima būtų vertinti jį dvejopai. Viena vertus, trilerių kategorijoje jį būtų galima vertinti kaip išties neblogą kūrinį, turbūt geresnį už 90 proc. to, kas išleidžiama šiame žanre. Kita vertus, jeigu lygintume „Inferno“ su tais pačiais „Angelais ir demonais“ ar „Da Vinčio kodu“, netikėtumo efekto nebėra ir dažnai gali visai nesunkiai atspėti, kokie gi bus siužetiniai posūkiai.
Naudoja patikrintas schemas, bet ar jos veikia?
Kaip ir galima tikėtis, šios knygos pagrindinis herojus vėlgi Robertas Lengdonas. Jis atsiduria Florencijoje ir sužino, kad yra įtrauktas į šiurpius įvykius. Problema tik ta, kad dingo jo atmintis, jis niekaip negali prisiminti, kokiu būdu atsidūrė Florencijoje, kokią paslaptį turi išspręsti, kas yra jo draugai, o kas priešai. Aišku tik tai, kad atsakymas slypi Dantės kūrinyje „Pragaras“. Žinoma, kaip ir įprasta pas D.Browną, netrukus aiškėja, kad čia įsivėlę slaptosios tarnybos, maniakiško užsidegimo mokslininkai, ir Robertui Langdonui eilinį kartą tenka gelbėti pasaulį. Turbūt nereikia net sakyti, kad šioje pasaulio gelbėjimo operacijoje jį lydi paslaptinga mergina. Venecija, Florencija, Stambulas – autorius šįsyk irgi nepašykšti spalvingų vietovių savo kūrinio veiksmo fonui.
Žinoma, kaip ir įprasta pas D.Browną, netrukus aiškėja, kad čia įsivėlę slaptosios tarnybos, maniakiško užsidegimo mokslininkai, ir Robertui Langdonui eilinį kartą tenka gelbėti pasaulį
Stiprioji D.Browno kaip trilerių autoriaus pusė yra tai, kad jis sugeba palaipsniui kurti įtampą ir kiekvieno skyriaus pabaigoje užmeta tokį „kabliuką“, kuris verčia skaityti toliau. Tiesa, šįkart bent jau man labai akivaizdu buvo ir tai, kad autorius rašo knygą tarsi pusiau taikydamas tai kino scenarijui – manau, tik laiko klausimas, kada filmas bus sukurtas ir pagal šią knygą.
Tačiau, nors viskas lyg ir parašyta pagal ne kartą patikrintą schemą, šį kartą D.Browno knyga nebeįtraukia taip, kaip anksčiau, o ir tempas šįkart pasirinktas lėtokas. Galbūt kaltas ir anksčiau minėtas autoriaus kartojimasis? O galbūt Dantės „Pragaro“ pasaulis nėra taip įtikinamai pavaizduotas kaip, tarkime, iliuminatai? Na, ir pabaigos kulminacija nėra ypatingai stipri.
Kaip jau ir minėjau anksčiau, D.Brownas ir toliau lieka autoriumi, kurio knygos trilerių mėgėjų tikrai bus įsigytos ir perskaitytos per kelis vakarus. Tačiau lygindamas „Inferno“ su kitais jo kūriniais visgi turiu pripažinti, kad tikėtasi buvo daugiau. Ir bent jau jeigu reikėtų rinktis trilerius, mieliau dabar imčiau į rankas kokį niūrios atmosferos skandinavišką romaną, kur pagrindiniai veikėjai nėra superherojai, tačiau labiau įtikinami ir įdomesni.
