D.Cole'as šiame romane užgriebia elementus iš, ko gero, visų įmanomų kriminalinių romanų mokyklų. Rasime čia policijos procedūrų aprašymų (pats autorius yra dirbęs paramediku, ir jis teigė, kad tikroviškumas romanuose jam yra labai svarbus), yra čia ir žudiko-maniako vykdomų nusikaltimų istorija, greito veiksmo trilerio epizodų, skandinaviškiems trileriams būdingų personažų, o kad visko nepasirodytų mažai, įsviedžia čia ir juodojo humoro potėpių. Ar visas toks kokteilis veikia? Sprendžiant iš entuziastiškų reakcijų visame pasaulyje, panašu, kad taip. Jau paskelbta ir tai, kad nupirktos teisės ekranizuoti šią knygą. Turint galvoje, kad tai debiutinis autoriaus romanas, kurį jis iš pradžių nesėkmingai bandė realizuoti kaip filmo scenarijų, panašu, kad išties turime naują kylančią kriminalinių romanų žvaigždę. Tačiau visgi skaitant nepalieka įspūdis, kad autorius neišvengia dirbtinumo, jam ne visuomet pavyksta vienodai sėkmingai išlaikyti ritmą ir prikaustyti dėmesį.
Romano pradžia – intriguojanti ir iškart įtraukiantį į detektyvinį veiksmą. Teismo salėje vyksta serijinio žudiko, praminto Krematoriumo žudiku, byla. Prisiekusiųjų sprendimas – įtariamasis nekaltas. Tačiau toks sprendimas papiktina detektyvą Viljamą Foką, kuris įsitikinęs, kad būtent šis žmogus ir yra serijinis žudikas, ir čia pat, teismo salėje, puola kaltinamąjį.
Viljamui Fokui toks jo poelgis turėjo pasekmių – jis kuriam laikui nušalinamas nuo tarnybos, atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Tačiau Krematoriumo žudiko šešėlis Viljamą Foką pasiveja ir po ketverių metų, kuomet, jam jau grįžus į tarnybą, pradedama tirti nauja byla. Ne ką mažiau šiurpi nei Krematoriumo žudiko ir ne ką mažiau prikaustanti visuomenės dėmesį. Bute randamas nužudyto žmogaus kūnas – tačiau jau iš pat pradžių paaiškėja, kad ši byla nebus eilinė – negyvėlis sudurstytas iš šešių žmonių kūnų dalių. Kas sieja visus nužudytuosius? Galbūt tai yra raktas į nusikaltimo išaiškinimą? Negana to, gaunamas sąrašas žmonių, kuriuos žudikas pasirinko savo būsimomis aukomis. Žudikas pasirenka įmantrius, išradingus būdus žudyti savo aukas, ir policija, regis pralaimi šią kovą su maniaku, o laiko lieka vis mažiau. Viljamas Fokas, tirdamas šį nusikaltimą, suvokia, kad norėdamas išsiaiškinti, kas vyksta dabar, turi sugrįžti į praeitį. Tačiau ar neatsitiks taip, kad ir jis pats atsidurs ne tik maniako, bet ir pačios policijos taikinyje?
Autorius šioje knygoje pateikia daug tyrimo detalių, policijos darbo aprašymų, nevengia žiaurių scenų, tačiau šią slogią, tamsią atmosferą kiek sušvelnina juoduoju humoru prisodrinti epizodai.
Autorius šioje knygoje pateikia daug tyrimo detalių, policijos darbo aprašymų, nevengia žiaurių scenų, tačiau šią slogią, tamsią atmosferą kiek sušvelnina juoduoju humoru prisodrinti epizodai.
Pastaruoju metu kriminalinių romanų autoriai savo herojams neretai renkasi psichologinių problemų kamuojamus, asmeniniame gyvenime paklydusius personažus, turinčius ir antiherojų bruožų. Danielis Cole'as, kurdamas Viljamo Foko paveikslą, irgi siekė sukurti daugiaplanį, realistišką, nebūtinai vien tik teigiamų savybių turintį personažą – detektyvo nepaleidžia praeitis, jo santykiai su buvusia žmona sudėtingi, jo kolegė Emilė Bakster akivaizdžiai puoselėja jam ne vien tik kolegiškus jausmus, tačiau Fokas neatsispiria pagundai kitam erotiniam nuotykiui. O dar pridėjus, kad jo santykiai su kitais bylą tiriančiais kolegomis yra komplikuoti, o kai kuriuos jo veiksmus galima vertinti nevienprasmiškai – regis, turėtume gauti originalų naują kriminalinių romanų personažą. Tačiau visgi kažko trūksta iki to, kad šis personažas įgytų gyvybės – daugelis Viljamui Fokui būdingų savybių mielai plėtojamos ir kitų kriminalinių romanų autorių, o šis personažas nėra taip įtaigiai sukurtas kaip, tarkime, Jo Nesbo Haris Hūlė. Šiame romane netgi įdomesnis, spalvingesnis nei Viljamo Foko personažas kitas tyrėjas – skyriaus naujokas Edmundsas, kurį kolegos nevengia patraukti per dantį, tačiau kuris savo atkakliu darbu sugeba rasti svarbias nusikaltimo tyrimo gijas. Jo bandymas laviruoti tarp darbo ir santykių su būsimąja žmona aprašomas gyvai, su humoru ir tikroviškai.
Svarbus knygos aspektas – tai, kokį vaidmenį nusikaltimų tyrime atlieka žiniasklaida. Buvusi Viljamo Foko žmona dirba televizijoje, ir jai tenka spręsti moralines dilemas – kas svarbiau, karjera ir populiarumas ar bandymas padėti teisėsaugai, apsaugoti galimas maniako aukas? Žurnalistinė etika, sensacijų vaikymasis, ribų tarp to, ką reikia žinoti visuomenei ir paprasčiausio smalsumo išsitrynimas – šias temas autorius paliečia įdomiai, nors kartais ir nesusilaikydamas nuo šabloninio kai kurių personažų vaizdavimo (tarkime, skrupulų neturintis, reitingų apakintas televizijos vadovas).
Knygos pabaiga akivaizdžiai liudija, kad ši knyga iš pradžių ir buvo rašoma kaip filmo scenarijus. Greitai besivystantis siužetas dėliojamas taip, tarsi tai - prieš akis greitai besikeičianti trilerio atomazga, bandoma perteikti veiksmo filmo efektą. Filme tai, tikiu, išties atrodys įspūdingai, tačiau knygoje galiausiai viskas tampa ganėtinai nuspėjama. Tačiau knygos finalas visgi vėl sukuria intrigą – palikta atvira pabaiga leidžia spėlioti, kaip tęsis detektyvo Viljamo Foko istorija. Bent jau man vien šios intrigos gana, kad laukčiau antrosios šios serijos dalies.