Knygos recenzija. Dano Browno „Kilmė“ – išsisėmusio bestselerių autoriaus giesmė

Kad D.Browno nauja knyga nekantriai laukiama, buvo akivaizdu 2016 metų rudenį, kai pasirodė pirmosios užuominos apie būsimą kūrinį – pradėta spėlioti, ką šį kartą pasiūlys romano „Da Vinčio kodas“ autorius, netilo diskusijos, kokį nuotykį šį kartą skaitytojams pasiūlys D.Brownas. Ir tai virto realybe – praėjusių metų spalį knyga pasiekė anglakalbius skaitytojus, o jau po kelių mėnesių, Vilniaus knygų mugėje, šią knygą galėjo įsigyti ir Lietuvos skaitytojai.

Šią knygą į lietuvių kalbą vertė Bronislovas Bružas, o išleido leidykla „Jotema“. Beje, Vilniaus knygų mugės metu D.Browno romanas „Kilmė“ tapo perkamiausia leidyklos knyga. Ir nors ši knyga buvo pasirodžiusi tik prieš pat mugę, jos nupirkta per 700 egzempliorių. Tuo tarpu pasaulyje „Kilmė“ be didelių pastangų įsitaisė tarp bestselerių.

Tad kur šį kartą skaitytojus nukelia D.Browno pasakojimas?

Profesorius R.Lengdonas vyksta į Ispaniją, Bilbao, kur Gugenheimo muziejuje jo buvęs studentas, novatorius ir technologijų kūrėjas Edmondas Kiršas rengia paslaptingą pristatymą, kurio metu žada pasidalinti savo naujausiu atradimu. Pasaulis įdėmiai stebi, ką ši kartą pasakys milijardierius, kurio prognozės praeityje jau išsipildė. O E.Kiršas žada atsakyti į du svarbiausius žmonijai klausimus – iš kur mes atėjome ir kur link judame? Šis atradimas, kaip žadama, negrįžtamai paveiks visas pasaulio religijas.

Vos pasidėjus pristatymui ekscentriškas atradėjas netikėtai nužudomas, o jo atradimui gresia pavojus – jis gali prasmegti amžiams. Kol pasaulis spėlioja, kas ir kodėl pasikėsino į E.Kiršo gyvybę, vieninteliais žmonėmis, dar galinčiais atsekti E.Kiršo atradimo pėdsakus ir atskleisti tiesą, kurią kažkas nori nuslėpti nuo žmonijos, tampa Harvardo simbologijos profesorius ir milijardieriui pristatymą padėjusi surengti Gugenheimo muziejaus direktorė Ambra Vidal. Jie ir leidžiasi į tiesos paieškas, kupinas veiksmo, simbolių ir pavojų.

Šią knygą vertindamas stengiausi žvelgti dviem žvilgsniais: skaitytojo, kuris yra skaitęs daugiau nei vieną D.Browno knygą, ir skaitytojo, pirmą kartą į rankas paėmusio šio rašytojų kūrinį.

„Scanpix“/AP nuotr./Rašytojas Danas Brownas

D.Brownas žavi sugebėjimu į vieną romaną sujungti meną, architektūrą, mistiką ir veiksmą. Rašytojas romane kuria tokią atmosferą, kad skaitant galima pajusti, jog viskas, ką jis pasakoja knygoje, yra neabejotina tiesa. Tai padeda sukurti neįmantrus, paprastas stilius, kuris neapkrautas ilgais ar sudėtingais sakiniais, turinčiais plačią prasmę. Be to, knyga labai kinematografiška ir sklaidant puslapius prieš akis išnyra būsimos kino filmo scenos – nereikėtų stebėtis, jei po kurio laiko šios knygos ekranizaciją išvysime, kas lydėjo anksčiau išleistas D.Browno knygas.

D.Brownas romane „Kilmė“ (vėl) meistriškai žaidžia simboliais. Jie ne tik padeda sukuria unikalią pasakojimo atmosferą, kuri tarsi mums sako, kad visas pasaulis yra vienas didelis kodas, o mus supa mažesniosios šio kodo dalys, tačiau ir patį skaitytoją įtraukia į simbolių analizę ir paieškas. Jie tampa tarsi galvosūkiai, kurie užvertus knygą verčia eiti į „Google“ paieškos svetainę ir narstant internete pasitikrinti, ar vienoks ir kitoks mažai ar visai negirdėtos organizacijos simbolis yra teisingas. Mat ši organizacija, pasirodo, esanti įtakinga ir t.t.

Kitaip tariant, pirmą kartą skaitantieji D.Browno kūrybą su šia knyga pateks į autoriaus spąstus – negalėsite nuo šio romano atsitraukti ir kol neužversite paskutinio puslapio, greičiausiai, ramiai nemiegosite. O gali būti, kad nemaža tokių skaitytojų ir pradės abejoti tiek pačios religijos, tik ir saugaus pasaulio supratimu, mat visur pasirodys esančios intrigos.

Tačiau jei tai nėra jūsų pirma pažintis su Browno kūryba, žvilgsnis gali būti kitoks.

Gulbės giesme mes dažnai vadiname paskutinį šauksmą. Svarsčiau, ar ne per drąsu teigti, kad D.Brownas savo naujausiu romanu „Kilmė“ atliko sąvają, literatūrinę gulbės giesmę?

Bet būtent taip ir manau – penkta knyga apie tuos pačius simbolius ir gyvenimo prasmės paieškas, mano galva, puikiai rodo, kad šis populiarus amerikiečių autorius nėra linkęs keisti ne tik savo rašymo stiliaus, tačiau ir menkai kuo nustebinti skaitytojo. Šis romanas yra tarsi linija, nubrėžianti, kad iš pačio profesoriaus R.Lengdono negalime tikėtis nieko daugiau – jis toks pats jau eilę knygų ir aukščiau mūsų nubrėžtos linijos ne tik negali iššokti, tačiau vargu ir ar ketina tai daryti. Kaip paties D.Browno knygos. Žinoma, kiekvienoje jų rastume vienokių ar kitokių išskirtinių detalių, tačiau visas jas sudėję į visumą gautume bene tokį patį rezultatą - šio romano idėja, žvelgiant į ankstesnę D.Browno kūrybą, nėra išskirtinė. Greičiau atsikartojanti.

Pastovumas gyvenime galėtų tapti siekiamybe. Tačiau kūryboje, manau, tapti literatūriškai sėsliu nėra geras ženklas. „Kilmė“ pavyzdys to, kaip bestselerius rašantis autorius atranda savąjį stilių, žvilgsnį į kūrybą ir pritaikęs tas pačias jam puikiai žinomas kūrybos taisykles skaitytojams pristato eilinį kūrinį, kuris menkai skiriasi nuo jo pirmtakų. Tačiau žaisdamas ta pačia korta D.brownas vėl pristato bestselerį.

Visgi dėl šio monotoniškumo ir nuspėjamumo, šio amerikiečių rašytojo kūryba nebuvo ir bent jau kol kas nebus vertinama kaip rimtoji literatūra. Ji vis dar liks toje pačioje lentynoje, kurią puošia "laisvalaikio skaitinių" užrašas.

„Kilmė“ skaitytojus vėl pasitinka su neįmantria ir aiškia teksto struktūra – čia sakiniai ir mintys dėstomi aiškiai, be jokių metaforų ar kitų perkeltinių prasmių. Personažai vėl tokie pat – pikti ir intrigas rezgantys dvasininkai ir didelių emocijų neišgyvenantys meno žinovai, kurie priversti spręsti įvairius galvosūkius. O vienintelis varikliukas, verčiantis skaitytoją nesustoti ir romano puslapius skleisti toliau – intriga, kurią, tenka pripažinti, D.Brownas kuria tobulai. Tačiau, kaip jau ir minėjau, tai per eilę metų išgrynintas autoriaus stilius.

Reziumuojant reikia pasakyti, kad D.Browno „Kilmė“ – dar vienas per daug iš kitos šio amerikiečio rašytojo kūrybos neišsiskiriantis kūrinys, kuriame veiksmas pinasi su lėtu pasivaikščiojimu po Ispaniją, meno galerijas ir meno kūrinius bei viską gaubiančius simbolius.

Jei šią D.Browno knygą reikėtų apibūdinti trumpai, sakyčiau, kad tai tiesiog penkta D.Browno knyga apie profesorių R.Lengdoną. Mat didesnį išskirtinumą iš jau anksčiau parašytų šio bestselerių autoriaus knygų – atrasti sudėtinga

Žinoma, nereikia suprasti, kad tai visai dėmesio nevertas romanas. Viskas priklauso nuo to, ko mes tikimės iš šios knygos ir pačio autoriaus. Jei mes tikimės to, ką jis mums davė ir anksčiau – įtampos, paslapčių, mistikos ir nuotykių –, tuomet tai kūrinys, neturintis trūkumų. Tačiau jei mes provokuojamai klausime, ar D.Brownas gali sukurti daugiau nei tik dar vieną pasakojimą apie pasaulio gelbėjimą mistinių simbolių fone su niekuo neišsiskiriančiu profesoriumi priešakyje, į knygą žvelgsime kitaip, mat skaitytojas matys, kad D.Brownas eina jau pramintu „Da Vinčio kodo“, „Inferno“ ir kitų romanų keliu.

Knyga patiks tiems, kurie mėgsta trilerius ir įtempto žanro knygas, kuriose knygos veiksmas vyksta vos keletą dienų ir kiekvienas verčiamas knygos puslapis gali nulemti personažų likimus. Romanas taip pat patiks sąmokslo teorijų mėgėjams, mėgstantiems kūrinius apie pasaulio santvarkos paieškas ir, žinoma, tiems, kas mėgsta kinematografiškas knygas ar laisvalaikiui ieško paprastos ir neįpareigojančios literatūros, kurią galima ne tik greitai perskaityti, tačiau ir skaityti per daug nesusikaupus.

TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Danas Brownas naujame romane „Inferno“ brenda į tą pačią upę