Ši knyga pasakoja apie daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią dviejų moterų – Lilos Čerulo ir Elenos Greko, užaugusių skurdžiame Neapolio kvartale, draugystės tęsinį. Politinių, socialinių šalies įvykių fone, vaizduojamas šių dviejų moterų emancipacijos kelias, išsilaisvinimas iš korumpuotų darbdavių ir šeimyninio gyvenimo prievolių.
Kaip ir ankstesnėse ciklo dalyse ( „Nuostabioji draugė“ ir „Naujoji pavardė“), taip ir šįkart pasakojimas konstruojamas priešpastatant dviejų draugių skirtinga linkme pasisukusius gyvenimus. Lila ištekėjo vos šešiolikos, susilaukė vaiko, metė vyrą bei turtus ir dabar dirba itin sunkų, alinantį darbą dešrų fabrike. Elena paliko gimtąjį kvartalą, baigė mokslus Pizos universitete ir išleido romaną, kuris sulaukė didžiulio pasisekimo ir atvėrė jai duris į pasiturinčių intelektualų sluoksnį, bei leido susipažinti su savo būsimu vyru, jaunu perspektyviu profesoriumi, tačiau jos šeimyninis gyvenimas neatrodo nusisekęs dėl stereotipinio vyro požiūrio į moters prievoles šeimoje. Abi moterys ir šioje dalyje išlieka lygiavertės romano veikėjos, susivienijusios ir konkurencingos, atspindinčios ir sugeriančios viena kitos pasirinkimus, kiekviena gyvenanti gyvenimą, kuris galėjo būti kitos gyvenimas.
„Apie tuos, kurie pabėga, ir tuose, kurie lieka“ apima 1968-1976 m. laikotarpį.
„Apie tuos, kurie pabėga, ir tuose, kurie lieka“ apima 1968-1976 m. laikotarpį, kuomet Europoje prasidėjo pilietinės kovos tarp komunistų ir socialistų. Elena, gyvenanti Florencijoje kartu su savo naujuoju vyru ir dviem dukterimis yra Italijos socialinių neramumų pakraštyje, priešingai nei jos draugė Lila, viena augindama vaiką, dirbanti dešrų gamykloje ir kenčianti darbdavio išnaudojimą. Elena, norėdama pagelbėti savo draugei, stojusiai į klasių kovą prieš korumpuotus darbdavius, imasi į vietinį laikraštį rašyti politinius straipsnius, kurie atskleidžia ir Kamoros ( it. Camorra) grupuočių įtaką Neapolio regionui.
Visų „Neapolietiškos sagos“ dalių jungiamoji tema – nusikaltimai, smurtas, korupcija, kurie turi gilų ir nuolatinį poveikį visuomenei, paliečiantys kiekvieno ten gimusio, užaugusio žmogaus likimą, net ir tų, kurie galop išsikapsto iš šios skylės, prasimuša į aukštesnius socialinius sluoksnius. Tai ypač ryšku trečiojoje sagos dalyje – čia matome, kaip korumpuotos grupuotės, vietinė mafija sunaikina, įtakoja svarbiausią socialinį vienetą – šeimą, kaip kenkia tėvo valdžiai, motinos meilei, vaikų ateičiai. Ferrante puikiai perteikia glaudžius ryšius tarp politinių, socialinių įvykių ir žmogaus vidinio pasaulio.
Dėl politinio kraštovaizdžio, kuris persipina su knygos herojų gyvenimais, ši knyga man priminė italų režisieriaus Marco Tullio Giordana'o filmą „Gražiausi jaunystės metai“.
Dėl politinio kraštovaizdžio, kuris persipina su knygos herojų gyvenimais, ši knyga man priminė italų režisieriaus Marco Tullio Giordana'o filmą „Gražiausi jaunystės metai“ (orig. Meglio gioventù, La ), unikalią 6 valandų trukmės dramą apie dviejų brolių, pasukusių skirtingais keliais, gyvenimą, kuris vystosi ir ne kartą kertasi su svarbiausiais Italijos istorijos įvykiais nuo 1966-ųjų iki 2003-ųjų. Ši saga, kaip ir minėtas filmas, yra išsami vienos kartos gyvenimo istorija. Kartos, kuri kartais naiviai prieštaraudama, o kartais tūžmingai pykdama, kartais garsiai, o kartais ir nepataikydama i toną, stengėsi nesusitaikyti su rasta pasaulio tvarka, troško padaryti jį truputį geresniu už tą, kurį surado.
Kita, ryški trečiosios sagos dalies tema – septintame dešimtmetyje, pasaulį užliejusi antroji feminizmo banga. Ištekėjusi Elena netrukus susilaukia dviejų mergaičių, ant jos pečių užgriūva visa namų buitis, anyta ir leidykla nesiliaudamos teiraujasi apie antrąją knygą, tačiau Elena nedrįsta prisipažinti, kad šeimyninio chaoso ir nuovargio apsuptyje, mūzos, deja, ją apleido. O jos vyras, įsitraukęs į savo darbus, ne tik nesidomi Elenos kūrybiniais bandymais, bet ir nepadeda auginti vaikų, teigdamas, kad tai moters pareiga. Mamos-rašytojos tema primena nobelistės Dorris Lessing knygą „Auksiniai užrašai“ – abu romanai įvardija problemas, atsakomybes, su kuriomis susiduria menininkės, tapusios motinomis, priešingai nei vyrai. Vos tik gimę, vaikai tarsi apibrėžia išorines moters gyvenimo formas, įspraudžia gyvenimą į laiko rėmus, palieka tik labai menkus laiko ir energijos trupinius po kasdieninių buitinių ritualų.
„<<...širdį didėjo troškimas prasikalsti, pažeisti taisykles, kaip, man rodės, jas pažeidinėja pasaulis. Norėjau bent vieną vienintelį kartą išsiveržti iš santuokos, ar, kodėl gi ne, iš viso kito savo gyvenime, iš to, ką buvau išmokusi, iš to, ką buvau parašiusi, iš to, ką mėginau parašyti, iš mergytės, kurią paleidau į pasaulį. Ak taip, santuoka – tai kalėjimas..>>“
Greta moterų kovos už būvį siekiant šeimyninių atsakomybių pasidalijimo, vienodo su vyrais darbo užmokesčio gavimo, galėjimo inicijuoti skyrybas Ferrante gana drąsiai aptarinėja ir seksualumo temas. Knygos herojėms atvirai besidalijant intymiomis seksualinėmis patirtimis ima aiškėti, kad vyrai jų nepatenkina, nesistengia suprasti ar atrasti tai, ko reikia jų moterims tiek seksualine, tiek dvasine prasme. Elena, paskatinta savo pirmosios meilės Nino, iš gimtojo Neapolio kvartalo, imasi ieškoti savo moteriškos savasties, tyrinėti feminizmo ištakas bei pati galiausiai šia tema parašo kūrinį bei nusprendžia išsilaisvinti iš ją gniuždžiusios santuokos. Galima teigti, kad šioje knygoje pagaliau įvyksta lūžis ir romano pabaigoje, draugės ne tik išsilaisvina nuo viena kitos įtakos, bet ir tarsi apsimaino vaidmenimis: visuomet nuosaiki buvusi Elena pagaliau perima Lilos drąsą ir išdrįsta eiti širdies, o ne proto keliu, o Lila vedina racionalaus prado, dėl pinigų ir statuso, nusižemina ir grįžta dirbti į savo korumpuoto vyro kompaniją.
Apie literatūrinę „Apie tuos, kurie pabėga, ir tuose, kurie lieka“ pusę nėra labai ką naujo pastebėti. Ferrante jau užsitarnavo vienos didžiausių mūsų laikų romanistės vardą, ji ir trečioje ciklo dalyje išlaiko aistringą rašymo stilių, kovingas nuotaikas, pagaulus, greitas, negailestingas rašymo tempas paima skaitytoją nuo pirmųjų puslapių ir įklampina į skaitymo malonumą. Tad su dideliu nekantrumu laukiu tęsinio, paskutinės sagos knygos, kuri, kaip žada leidykla, turi pasirodyti jau šį rudenį.
