Džiugu, kad leidykla „Alma littera“, išleidusi pirmąją dalį „Nuostabioji draugė“, nesustojo ir, toliau bendradarbiaudama su vertėja Ieva Mažeikaite–Frigerio, netruko pradžiuginti ir antrąja neeilinės tetralogijos knyga „Naujoji pavardė“.
Užsienio kritikai ir E.Ferrante's gerbėjai vis dar pakursto aistras dėl autorės tikrosios tapatybės nustatymo ir diskutuoja, ar rašytojas turi teisę į privatumą. Visgi, kad ir kas po E.Ferrante's slapyvardžiu slypėtų, tai netrunka pasimiršti ir tampa nesvarbu vos tik pradedi skaityti patį tekstą, kuris įtraukia nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio ir greit supranti, kodėl šios knygos pavergė milijonų skaitytojų širdis.
„Neapolietiškos sagos“ viena pagrindinių temų – moters forrmavimasis. Jei pirmoje knygoje pagrindinės herojės buvo tik mergaitės, tai antrojoje jos tampa moterimis, sužadėtinėmis, žmonomis, meilužėmis, motinomis, rašytojomis.
Antroji sagos knyga „Naujoji pavardė“ tęsia dviejų draugių, Elenos Greko ir Lilos Čerulo, istoriją. Pirmoji knyga užbaigė merginų vaikystės bei paauglystės etapus. Dabar jos – jaunos moterys, kurių kiekviena savaip kuria savo ateitį. Anksčiau jos naiviai varžėsi dėl mokslų, o dabar – dėl vyrų dėmesio. Vos šešiolikos metų ištekėjusi Lila jaučiasi įkalinta „auksiniame“ santuokos narvelyje su vyru, kurio nemyli, kuris ją smurtu „pastatinėja į vietą“, tuo metu Elena toliau siekia išsilavinimo ir plataus, už jų kvartalo besidriekiančio pasaulio pažinimo. Knygoje rasime ir moterišką išvyką į Iskijos salą, kurioje Lila neva turėtų pailsėti, plaukiodama sustiprinti kūną, kad pagaliau būtų pajėgi išnešioti vaiką vyrui Stefanui. Tačiau būtent čia nutinka kai kas netikėto, kas apverčia merginų gyvenimus ir tarpusavio santykius.
„Neapolietiškos sagos“ viena pagrindinių temų – moters formavimasis. Jei pirmoje knygoje pagrindinės herojės buvo tik mergaitės, tai antrojoje jos tampa moterimis, sužadėtinėmis, žmonomis, meilužėmis, motinomis, rašytojomis. Ferrante nuostabiai aprašo kiekvieno šio vaidmens reikšmę moteriai, pastebi ne tik vidinio pasaulio, bet ir kūniškuosius pokyčius. Rašytoja, nusprendusi paleisti drauges skirtingu keliu (vieną – toliau tęsti mokslus, studijas, kitą – įmurkdant į santuokinį gyvenimą, kur žinios semiamos iš gyvenimiškos realybės), kuria puikų kontrastą, leidžiantį skaitytojui pajausti, ką kiekviena iš herojų atranda ir ką praranda. Jų meilė, įsipareigojimai viena kitai persipina su neapykantos pliūpsniais ir pavydu, išryškina įtaką ir svarbą, kurią daro viena kitai savęs suvokimo kelyje. Tačiau, nepaisant prieštaringų jausmų, sudėtingas merginų ryšys ir draugystė auga toliau ir tampa kiekvienos jų vidinės stiprybės šaltiniu.
„<...> iš tiesų nieko aš neišlošiau, kad pasaulyje nėra ko laimėti, kad jos gyvenimas kupinas kitokių beprotiškų nuotykių ne menkiau nei manasis ir kad laikas paprasčiausiai bėga be jokios prasmės, ir smagu štai taip retkarčiais susitikti ir pasiklausyti to beprotiško aido, kai vienos smegenys atsimuša į kitos smegenis.“
Lilą, vos sulaukusią dvidešimties, regime jau ne tik išgyvenusią visą virtinę dramatiškų įvykių, spėjusią susituokti, patirti vyro smurtą, leistis į beprotiškos meilės skrydį ir jo nuopolį, skyrybas, vieno vaiko praradimą dar įsčiose, kito gimimą, pakilimą iki kvartalo ponios, gyvenančios ištaiginguose namuose ir grįžimą į tą patį skurdą, kuriame ir užaugo.
Elena, mąstydama apie Lilos padėtį santuokoje, daro išvadą, kad santuoka moterį deformuoja tiek psichologiškai, tiek fiziškai, svarsto, kada būtent ši transformacija prasideda: su namų ruoša, nėštumu, mušimu? Pati Lila tą ribą aiškiai mato: „siutriuškinta prarado formą ir ištirpo Stefano kontūruose, tapo jam pavaldžiu tęsiniu – ponia Karači“. Bet, nepaisant visko, Lilos gyvenimas, nors ir nelengvas, užtat spalvingas, dramatiškas, aistringas, nes ji gyvena neapsimetinėdama ir nesileisdama į jokius kompromisus. Atėjus dar vienoms gyvenimo permainoms, net jei ir sunkioms, skaudžioms, ji, kaip visada: „nejunta nei gailesčio, nei nerimo, nei susirūpinimo.“ Elena, stebėdama, kaip draugė iš po jos panosės „pavagia“ jai patikusį vaikiną, galiausiai suvokia, kur iš tikrųjų slypi jos draugės ypatingumas, kad Lila, priešingai nei ji, išdrįsta atsiduoti jausmams, peržengti reikiamas ribas, pasiimti dalykus, kurių tikrai troško, aistringai, nebijant viską statyti ant kortos, nebijant paniekos, patyčių, spjūvių, smūgių, tam, kad pasimėgautų šia diena ir naktimi. Elena, perskaičiusi Lilos užrašus apie išgyventą meilę Ninui, apie ekstazišką pakilimą, išsilaisvinimą iš visų pančių, prisikėlimą, kuris kartu buvo ir sukilimas, dar aiškiau suprato, kad Lilos aprašyta išgyventų jausmų pilnatvė tik dar labiau išryškino jos pačios atvirkštinę jauseną, kupiną vidinės tuštumos.
„Viskas pasaulyje balansuoja ant ribos, yra gryna rizika, o kas nenori rizikuoti, trūnija sau kampe neprisijaukinęs gyvenimo.“
Kol Lila išgyvena aistringas jausmų dramas, Elena visą tą laiką siekia išsilavinimo, kurį lydi trumpi ir ne tokie ryškūs nukrypimai į santykius su vyrais. Ištrūkusi iš Neapolio į akademinę aplinką Pizos universitete, ji visaip stengiasi nusikratyti provincialumo liekanų savyje, bet galiausiai supranta, kad tai beveik neįmanoma. Nepaisant to, kad susiranda naujų draugų iš kultūringos aplinkos, kad gauna aukščiausius balus iš egzaminų, kad sugeba pakeisti balsą, tarmę, gestus, eiseną, rūbus, pojūtis, kad visa tai tik kaukė, vis tiek išliko. Ji suprato, kad tas „beveik“ išliks amžinai, nes ji niekada nesijaus taip laisvai, kaip nuo gimimo čia gyvenantys piziečiai, kurie buvo išsilavinę be to beveik, kurie įgijo tą žinojimą iš šeimos arba instinktyviai. „Pamačiau turint tai, ko pati niekada neturėjau ir ko dabar jau žinojau, man visada trūks. Kas gi tai. Neįstengiau tiksliai įvardinti: galbūt įgūdimas giliai širdyje jausti, kad pasaulio problemos yra man savos; gebėjimas jas suvokti kaip esmines, o ne tik kaip informaciją, kuria galima pasipuikuoti per egzaminą tikintis gero pažymio; mąstymo forma, kuri nesusiaurina viską iki indvidualios kovos, pastangų įsitvirtinti“.
Knygoje tarsi svarstoma, kurio pobūdžio žinios tam tikriems tikslams yra svarbesnės ir kokiu būdu galima jas įgyti? Apie žinias, kurias mes gauname per savo kūną, išgyvenimus ir žinias, kurias galima įgyti universitetuose, bibliotekose ir t.t.
Galiausiai ji perpranta, kad universiteto, knygų dėka įgytos žinios yra sąlyginės ir ribotos, gal net ne pačios svarbiausios. Kad gyvenimiška patirtis į tavo asmenybę įrašo visai kitokio pobūdžio žinias, kurios dažnai būna kur kas reikšmingesnės, nei suteikia bet koks išsilavinimas. Elena prieina tokią išvadą parašiusi savo knygą ir atradusi vaikystėje Lilos parašytą „Žydrają fėją“. Ji suvokia, kad jos, suaugusios ką tik parašytos knygos šerdis, emocinė galia ir yra iš tos vaikiškos knygutės, įsišaknijusios nuo vaikystės jos galvoje. Kad šių dviejų skirtingų moterų draugystė, skirtingos patirtys, pratęsdamos viena kitą, susiformavusios, išsibarsčiusios, apsijungė į dar vieną knygą, jau suaugusios moters, bet neatsiejamą nuo jų abiejų išgyvenimų, svajonių, vaikystės žaidimų.
Antra dalis praplėtė ir aprašomų, analizuojamų temų spektrą, kurių viena iš esminių – santykis su kilme, jos reikšme bandant įsitvirtinti pasaulyje ir tapatybės savivokoje. Ferrante's knyga „Naujoji pavardė“ yra ne tik apie moterišką draugystę, moterų vidinio pasaulio virsmus Neapolio ar Pizos fone, santykį su savo kilme, bet ir apie žinias – intelektualines, seksualines, politines ir t.t. – jų galimybes ir ribas. Knygoje tarsi svarstoma, kurio pobūdžio žinios tam tikriems tikslams yra svarbesnės ir kokiu būdu galima jas įgyti? Apie žinias, kurias mes gauname per savo kūną, išgyvenimus ir žinias, kurias galima įgyti universitetuose, bibliotekose ir t.t. Galų gale, kaip žinios keičia mus ir kurios iš jų turi esminę galią lemiančią sėkmę, laimę.
„Aš buvau tarp tų, kurie dieną naktį kalė, gaudavo geriausius pažymius, su kuriais net buvo elgiamasi draugiškai ir pagarbiai, bet kurie niekada nemokės pademonstruoti, kokio aukšto lygio studijas yra baigę. Aš visada bijosiu: bijosiu leptelėti netinkamą frazę, pavartoti per stiprų toną, nederamai apsirengti, atskleisti niekingus jausmus, neturėti įdomių minčių.“
Perskaičius antrąją sagos dalį tenka pripažinti, kad bent jau mano asmeninės simpatijos Ferrante's talentu tik dar labiau sustiprėjo, nes „Naujoji pavardė“ ne tik užtvirtino puikų startą, bet ir dar labiau išryškino tetralogijos ypatingumą: ryškūs charakteriai, nuoširdus, turtingas detalėmis pasakojimas suteikiantis absoliutų natūralumo pojūtį, kuris atsiskleidžia reflektuojant moteriško pasakotojo patirtis realiu laiku, stengiantis suvokti savo prieštaringų jausmų ir impulsų ištakas, pasekmes ir visa tai perteikiant nuginkluojančiu sąžiningumu.
Paprastai tariant – skaitai ir vargo nematai, užsimiršti, kad nevalgydinti vaikai, kad jau paryčiai ir, kad vyro kelinta diena nematai. Man tai yra viena esminių geros knygos savybių – ne stilistinės įmantrybės, formų paieškos, o tiesiog ta elegantiška ir kartu labai paprasta kalba parašytas paveikus pasakojimas, leidžiantis panirti į knygą ir gyventi su ja ar joje iki paskutinio puslapio, bijant, kad ji kada nors pasibaigs. Gera žinia, kad ji nors ir pasibaigė, bet tęsinys dar laukia.
„Neapolietiškos sagos“ knyga „Naujoji pavardė“, kaip ir pirmoji knyga, rekomenduojama vertinantiems kokybišką, nuoširdų, tikrovišką pasakojimą, aprėpiantį daug temų: moteriška draugystė, moterų emancipacija, patriarchatas, meilė, akademinių žinių vertė prieš gyvenimišką patirtį, kilmės reikšmė ir t.t..
