E.Vuillardo knyga „Darbotvarkė“ 2017 metais pelnė garbingą Goncourt'ų premiją. Į lietuvių kalbą ją vertė Stasė Banionytė, o išleido leidykla „Žara“.
Vos kiek daugiau nei 100 puslapių pasakojime E.Vuillardas skaitytoją vedžioja lyg per gyvos istorijos muziejų – knygos puslapiuose atsiskleidžia nacių įsigalėjimo Vokietijoje užkulisiai, vykdyta politika.
-
Knygos recenzija. K.Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ – susitaikymas su savimi
-
Knygų recenzija. „Kombinio moteris“ ir „Mano miego ir poilsio metai“ – apie dvi gerai kitokias knygas
-
Knygos recenzija. P.Claudelio „Šuns archipelagas“ – gyvenimas yra farsas
-
Knygos recenzija. Kodėl vabzdžiai, o ne žmonės valdo pasaulį
-
Knygos recenzija. Tiitas Aleksejevas apie M.Friedenthalio romaną „Melancholija“
-
Knygos recenzija. „Moteris raudonais plaukais“ – kai rašo meistrai
„Darbotvarkė“ nukelia į 1933 metų vasarį, kai dvi dešimtys pramonininkų išklausė Adolfą Hitlerį, jo šalies ateities viziją ir jos įgyvendinimo planus parėmė finansiškai. Būtent tuomet naciams, artėjant rinkimams, reikėjo finansinio užnugario. Patekus į valdžią naciai su fiureriu priešakyje, pasinaudoję Europos abejingumu ir nuostaba, pradėjo vykdyti Vokietijos „gaivinimo“ politiką, kuri turėjo šaliai grąžinti pasididžiavimo jausmą.
E.Vuillardas skaitytojui ir pateikia šį istorinį kelią. O jame atsiveria skirtingos temos: nuo pažadų verslininkams gaminant karo techniką ir pramonės vystymo pasitelkiant koncentracijų stovyklų kalinius iki Vokietijos ultimatumų Austrijai bei propagandos kūrimo, siekiant manipuliuoti viešąja erdve bei kuriant Vokietijos didybę. Įdomu tai, kad E.Vuillardas neina įprastu keliu ir nekalba bendrąja kalba apie istorinius procesus, bet glaustai dėmesį skiria konkretiems įvykiams, taip juos gvildendamas iki smulkmenų. Autorius šiose glaustose istorijose laviruoja tarp fikcijos, interpretacijos ir dokumentais paremtų faktų, kurie knygai suteikia galimybę tapti svariu ir skvarbiu požiūriu į nacių partijos užkulisius – darbotvarkę, kuri buvo virtusi įprasta politine praktika.
Įdomu tai, kad kalbėdamas apie prieš kelis dešimtmečius vykusius procesus nekalba „sausa“ ir nykia kalba. Priešingai – jo pasakojimas lyg esė, kurioje jis stengiasi įsiskverbti ne tik į žmonių, apie kuriuos pasakoja, veiksmų logiką, bet žvelgia giliau į kiekvieno veiksmo pasekmes. Šalia visa to jis pateikia alternatyvius pasakojimus, kurie tuo metu vyko vienoje ar kitoje istoriškai svarbioje vietoje. Pavyzdžiui, vaizdingai pasakodamas apie A.Hitlerio pateiktą ultimatumą Austrijos premjerui Kurtui Schuschniggui, jis nebijo leistis į pasakojimą, kaip tuo metu kančias patiria menininkas Luji Sutė – ir abu pastarieji žmonės yra kankinami vidinių kančių.
Kartais kaip dokumentuotas pasakojimas, kartais lyg esė formos to laikmečio interpretacija – E.Vuillardas šiame kūrinyje atsiskleidžia lyg chameleonas. Jei tik pradedi jausti, kad kiek pervargai nuo politinių intrigų, kurios įneša chaoso, jis nejučia pakreipia temą kita linkme, atranda joje nežinotą faktą, kurį papildęs naujais ingredientais pateikia lyg naują patiekalą.
Vos kiek daugiau nei 100 puslapių pasakojime E.Vuillardas skaitytoją vedžioja lyg per gyvos istorijos muziejų.
Mane „Darbotvarkė“ žavėjo savo originaliu talpumu – nors knyga yra pakankamai mažos apimties, iš esmės – vieno vakaro skaitinys, bet joje sutelpa daug skirtingų žmonių likimų. Neretai jie baigiasi Niurnbergo karo nusikaltimų teisme. A.Hitleris, jo patikėtinis Hermannas Goeringas, Josephas Goebbelsas, jau minėtas K.Schuschniggas yra tik dalis būrio žmonių, kurių likimai čia sutelpa. Jau nekalbant apie tuos pramonės atstovus, nuo kurių knyga ir prasideda.
Įdomią istoriją slepia jau apžvalgos pradžioje minėtas knygos viršelis, kuriame vaizduojamas jaukai besišypsantis Gustavas Kruppas, kuriam autorius knygoje dėmesio negaili. E.Vuillardas ne tik praskleidžia šydą, pažadus, kuriuos jam buvo pažadėję naciai, bet ir atskleidžia likimą, kuris galiausiai ištiko šį morališkai paveiktą žmogų. Maža to, E.Vuillardas sau leidžia interpretuoti, ką G.Kruppas patyrė paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, kai po infarkto negalėjo pajudinti ne tik piršto, bet net ir ištarti jokio žodžio.
„Darbotvarkė“ patiks tiems, kuriems, visų pirma, patinka knygos apie Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, nacių iškilimą Vokietijoje ir po to sekusius ne tik Vokietijos, bet ir likusios Europos įvykius, nuvedusius į kraugeriškus ir diktatoriškus veiksmus. Tačiau knyga patiks ne tik istorinių knygų mėgėjams – ji paslaptinga, mat versdamas puslapius negali būti tikras, ko šį kartą imsis E.Vuillardas, ir ta nežinomybė kužda, kad knyga turėtų į akį kristi ir tiems skaitytojams, kuriems patinka fikcijos ir realybės mišinio pasakojimai – knygos, kuriose, remiantis istoriniais faktais, imamasis vienokių ar kitokių interpretacijų, žvilgsnio, požiūrio ar jausmo ieškojimo.
„Darbotvarkė“ nukelia į 1933 m. vasarį, kai dvi dešimtys pramonininkų išklausė A.Hitlerį, jo šalies ateities viziją ir jos įgyvendinimo planus parėmė finansiškai.
Man ši kūrinys kol kas tapo vienu įsimintiniausių šių metų atradimų, lyg maloni staigmena. Sąmoningai nepasakoju apie šio kūrinio turinį daugiau, nei atskleidžia pati anotacija, kurią galite rasti internete – nenoriu sugadinti skaitymo šventės skaitytojui, kuris tik pats gali keliaudamas „Darbotvarkės“ puslapiais pajusti, kokia gali būti paslaptingai paprasta svarbių mūsų istorinių įvykių pusė. Tik norisi pridurti, kad „sausi“ sakiniai apie įvykius, kurie žada būti atskleisti knygoje, nieko nepasako.
Ir čia norisi atskirą žodį tarti vertėjai Stasei Banionytei, be kurios E.Vuillardo kūrinys neskambėtų taip, kaip skamba dabar. Išties visas šio kūrinio grožis ir persismelkia per kalbą, o tik vėliau pasiekia širdį – kai pasiekia ausis, tik tuomet suvokiame, koks negailestingas gali būti žmogaus elgesys.
Ir kaip talentingai šį elgesį gali interpretuoti rašytojas.
