Šis pastebėjimas puikiai apibūdina visos knygos, 2016-aisiais „Guardian“ ir „New York Times“ nominuotos kaip geriausio negrožinio kūrinio, idėją.
1933 m. viename Paryžiaus bare trys draugai susitiko išgerti abrikosų kokteilio. Tai buvo Jeanas-Paulis Sartre’as, Simone de Beauvoir ir Raymond’as Aronas, kuris užsidegęs pasakojo tuodviem apie naują Berlyne išpopuliarėjusią filosofijos kryptį – fenomenologiją. „Jei esi fenomenologas, gali kalbėti apie šį kokteilį ir iš to padaryti filosofiją!“ – pasakė Aronas. Ši frazė įžiebė kibirkštį, iš kurios kilo egzistencializmo gaisras, o filosofijos istorijoje šis įvykis buvo įvardijamas kaip egzistencializmo filosofijos pradžia. Vėliau Sen Žermeno kairiajame Senos krante įsikūrusios kavinės „Flore“, „Deux Magots“, „Bar Napoleon“ tapo egzistencializmo subkultūros židiniu, kur ne kartą virė karštos filosofų diskusijos ir gimė naujos idėjos.
Kaip per paskutiniuosius kelis dešimtmečius pasikeitė pasaulis, mes patys, ar šiandien dar aktualios egzistencializmo idėjos, gal šiais laikais filosofuojame ir ieškome kitų dalykų, nei tada? Į šiuos klausimus ir į pagrindinį – o kas visgi yra egzistencializmas – „Egzistencialistų kavinėje“ ir bando atsakyti knygos autorė, nagrinėdama įvairių šios pakraipos filosofų idėjas ir jų prigimtį.
Būdami šio pasaulio dalimi, jie klausė, ką gali nuveikti individas ir ką gali pasiūlyti jie patys.
Egzistencialistai visais laikais kėlė svarbius klausimus, pavyzdžiui, ką reiškia gyventi autentišką, visavertį žmogaus gyvenimą, kai esi įmestas į pasaulį su daugybe kitų gyventi bandančių žmonių. Visi rašė apie nerimą ir patirtį, kai tave gniuždo būtinybė pasirinkti. Egzistencialistai jaudinosi dėl kančios, dėl nelygybės, dėl išnaudojimo. Būdami šio pasaulio dalimi, jie klausė, ką gali nuveikti individas ir ką gali pasiūlyti jie patys.
Vis dėlto svarbiausia jų tema buvo laisvė – asmeninė ir politinė. Kai kurie mąstytojai save laikė fenomenologais, bet ne egzistencialistais, arba atvirkščiai. Kai kurie nepriklausė nei tiems, nei kitiems. Visgi knygos autorė pateikia keletą apibrėžimų apie tipinį egzistencialistą. Vienas jų: „Kitos esatys yra tai, kas yra, o aš, žmogus, kiekvieną akimirką nusprendžiu kurti save. Aš esu laisvas... – ...todėl esu atsakingas už viską, ką darau. Ši svaiginanti tiesa sukelia nerimą, neatsiejamą nuo žmogiškosios egzistencijos.“
Sarah Bakewell bando įsivaizduoti, kaip du knygos pagrindiniai herojai – Sartre'as ir Heideggeris – kartu su Simone de Beauvoir, Edmundu Husserliu, Karlu Jaspersu, Albert'u Camus, Maurice’u Merleau-Ponty ir kitais vienoje Paryžiaus kavinėje dalyvauja daugiakalbiame, įvairiapusiame pokalbyje, vykstančiame nuo praėjusio amžiaus pradžios iki pabaigos. Nors daugelis jų niekada nebuvo gyvai susitikę, tačiau ši knyga leidžia įsivaizduoti tarp jų galėjusias vykti diskusijas. Visgi „Egzistencialistų kavinėje“ ne viskas iš piršto laužta, autorė rėmėsi minimų asmenybių biografinėmis detalėmis. Socialinis de Beauvoir ir Sartre‘o gyvenimas tikrai virė kavinėse, kur žmonės susirinkdavo paplepėti, surengti nediduką sąmokslą, išsaugoti guvų protą. Čia jie nuolatos susipažindavo su naujais žmonėmis: poetais, dramaturgais, žurnalistais, dailininkais, rašytojais ir t.t... Tad daugelį situacijų, pokalbių galima priimti kaip realiai vykusius įvykius.
Tikriausiai daugelis yra skaitę aukščiau minėtų egzistencialistų kūrinių, tačiau mažai kas domėjosi jų biografijomis, asmenybių charakteriais. Sarah Bakewell supažindina ne tik su minėtų filosofų kūriniais, pagrindinėmis idėjomis bei kuo tos idėjos skyrėsi vienos nuo kitos, dėl ko filosofai nesutardavo tarpusavyje ir kartais net stipriai susipykdavo, bet kartu pateikia ir kiekvieno asmenybės portretus, charakterius, jų vaikystės ir kitus svarbius gyvenimo įvykius, aplinkybes, pikantiškas detales, kurie leidžia geriau suprasti filosofų kūrybą, mąstymą. Knygoje nemažai dėmesio skiriama garsiųjų egzistencialistų kūriniams aptarti – nuo Heideggerio „Būties ir laiko“, Satre'o „Šleikštulio“, de Beauvoir „Antrosios lyties“ iki Camus „Svetimo“, „Maro“ ir kitų mažiau žinomų autorių bei kūrinių.
„Egzistencialistų kavinėje“ daugiausia dėmesio skiriama Sartre‘o ir Simone de Beauvoir gyvenimui, kūrybai ir jų santykiams su kitais filosofais aptarti. Šios asmenybės tikrai buvo labai ryškios ir tuomet traukė visuomenės ir žurnalistų dėmesį. Be to, ir pačios de Beauvoir knygose galima aptikti daug autentiškų biografijos detalių: iš tuometinio gyvenimo su Sartre‘u ir draugysčių su kitais filosofais.
Pavyzdžiui, įdomus faktas, kad Sartre‘o garsusis kūrinys „Šleikštulys“, įkvėpęs ir šios knygos autorę domėtis egzistencializmu, pirmiausia buvo pavadintas „Melancholija“, tačiau leidėjui pasakius, kad tai ne itin komerciškas pavadinimas, kūrinys buvo pervadintas. Ypač spalvingai ir įvairiapusiškai atskleisti Sartre‘o portretai – nuo sunkaus, ūmaus, nuo sekso priklausomo pabaisos, ginančio baisiausius režimus, sukūrusio smurto kultą, galinčio nutraukti draugystes, iki energingo, nuolatos judančio į priekį, dosnaus, mėgstančio bendrauti, šokti filosofo.
Apie de Beauvoir knygos autorė rašo: „Regis, ji ieškodavo itin protingų vyrų, su kuriais būdama galėtų jaustis sutrikus, o tokių buvo nedaug. <...> Su Sartre‘u ji galėdavo apsimesti, kad užmiršo visus rūpesčius, iš tikrųjų neprarasdama laisvės kaip moteris ir rašytoja.“ Gana išsamiai aprašytas Sartre‘o ir de Beauvoir ryšys, jų susitarimai, kurie leido jiems ne tik kartu dirbti, puoselėti idėjas, bet ir išlikti kone visą gyvenimą draugais, partneriais (taip pat turint kitų seksualinių partnerių). Sartre'as džiaugėsi dėl darbo ir gyvenimo kartu su de Beauvoir: „Ir vis dėlto mes gyvenome; mes domėjomės pasauliu, stengėmės jį pamatyti ir suprasti.“ Septynias dešimtis metų tai daryti žvaliai ir (dažniausiai) protingai – tikrai didelis laimėjimas.
Sarah Bakewell taip pat pateikia įžvalgas, kaip egzistencialistų idėjos kinta nuo istorinio, politinio, o kartais ir geografinio konteksto. Ypač daug dėmesio skiriama Heideggerio įsitraukimui į nacių veiklą ir tam, kaip jo pažiūros kito tapus Freiburgo universiteto rektoriumi, kai situacija, laikantis nacių naujų įstatymų, vertė tapti išdaviku. „Reikia žengti koja kojon su laiku“, – pasakė Heideggeris, ir jo mintys šiame kontekste imtos laikyti dvilypėmis. Heideggeris šiuo gyvenimo etapu praranda ne tik savo ilgametę meilužę žydaitę Hannah Arend, bet ir susvetimėja su geru bičiuliu Karlu Jaspersu, kurio žmona Gertrūda buvo žydė. Dėl politinių pažiūrų išsiskiria nuomonės ir nutrūksta draugystė tarp Sartre‘o, de Beauvoir ir Albert'o Camus. Beje, apie pastarąjį informacijos knygoje pašykštėta, o man norėjosi gerokai daugiau.
Knygoje atskleidžiama ir tai, kaip skyrėsi amerikiečių ir prancūzų požiūris į egzistencializmą. Pvz., penktojo dešimtmečio prancūzams egzistencializmas atrodė „naujoviškas, džiaziškas, seksualus, drąsus“, o amerikiečiams jis siejosi su tamsiomis kavinėmis ir šešėliuotomis Paryžiaus gatvėmis, kuriose espreso kavą siurbdavo išblyškusios, pesimistiškai nusiteikusios žmogystos, perseliojamos Kierkegaard‘o aprašytos baimės, nevilties, nerimo.
Sarah Bakewell pabaigoje aptaria egzistencialistų idėjų, kūrinių aktualumą šiame amžiuje ir pripažįsta, kad kaip asmenybės ir filosofai jie beviltiškai klysdavo ir deja, nepateikė šiuolaikiniam pasauliui kokio nors stebuklino sprendimo. Kad daugelis jų idėjų šaknys slypi ne tik jų asmenybinių problemų, bet ir tamsiame, moraliai pagedusiame šimtmetyje. Tačiau kartu teigia, kad „tai viena iš priežasčių, kodėl šie filosofai yra įdomus ir kodėl egzistencialistus reikia skaityti. „Jie mums primena, kad gyvenimas sunkus, kad žmonės dažnai elgiasi bjauriai, bet tuo metu parodo, kokios didelės mūsų galimybės. Jie nuolat kelia klausimus apie laisvę ir būtį, o mes stengiamės juos užmiršti“.
Svečiuodamasi Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“ su įvairių filosofų kompanija aš patyriau didelį malonumą. Be jau gerai žinomų filosofų atradau naujas, mažiau pažįstamas asmenybes, tokias kaip Maurice’as Merleau-Ponty – „laimingąjį filosofą, stebintį daiktus tokius, kokie yra“. Ši knyga padėjo labiau suvokti ne tik tai, kuo tarpusavyje skyrėsi egzistencialistų idėjos, bei atsirinkti tau artimiausius požiūrius, bet ir atrasti tai, kad visi šie filosofai buvo be galo įdomios – gyvenimu, ir laisve besimėgaujančios asmenybės, mėgstančios džiazą, pokalbius, šokius, kiną ir t.t..
Šiandien dinamiškame vartotojiškame socialinių medijų pasaulyje „tikresnio“, „autentiškesnio“, „prasmingesnio“ gyvenimo paieškos tampa vis aktualesnės. Įdomu, kad nemažai tuo laiku keltų egzistencinių klausimų, idėjų per laiką yra spėję persismelkti į mūsų kultūrą, elgseną, tik šiandien to jau nebelaikome filosofija. Todėl manau, kad ši knyga, primenanti apie garsiausius egzistencialistus ir jų idėjas, yra aktuali ne tik egzistencializmo filosofijos gerbėjams, bet ir kiekvienam žmogui, kartais savęs paklausiančio – „kas aš esu?“ ir „ką turiu daryti?“
Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė, leidykla „Tyto alba“.
