Jau išversta į 41 kalbą, knyga pripažina viena geriausių Europos knygų, išrinkta geriausiu 2010 m. Šiaurės šalių romanu. Ryškios išvaizdos knygos autorė Sofi Oksanen jau spėjo paviešėti ir Lietuvoje, spėjusi pažymėti, jog lietuviškas viršelis, vaizduojantis senyvo amžiaus moterį, jai imponuoja labiausiai.
„Valymo“ veiksmas vyksta Estijos kaime. Tačiau romane pasakojama istorija vienodai aktuali ir lietuviams, ir kaimynams latviams, ir visiems, išgyvenusiems tarpukario laisvės gaivą, sovietmečio represijas.
Vienos šeimos istorija kartu papasakoja ir bemaž šimtmečio atkarpą Estijos istorijos, labai aktualios ir mums, lietuviams.
Anotacijoje teigiama, kad ši knyga atskleidžia dviejų kartų moterų istoriją, tačiau iš tiesų „Valymas“ griebia kur kas giliau. Nuo brutalių karo metų, kai įsibauginusi visuomenė nebežino, kuo tikėti, blaškosi po miškus, slepiasi rūsiuose arba koloboruojasi, istorijos fabula vinguriuoja iki 1992-ųjų. Pirmųjų nepriklausomybės metų, kai bet koks atvykėlis kelia įtarimų, kai nepasitikėjimas kaimynais tiesiog tvyro ore, kai imama suvedinėti sąskaitas su tais, kurie sovietmečiu eilėse nestovėjo ir musių nutupinėtos mėsos nevalgė.
Alydės Tru gyvenimo saulėlydis gal ir būtų ramus, tarp žolelių, tepinėlių, retsykiais išblaškomas vietos jaunuolių, vis primenančių jai „raudonąją“ praeitį. Senatvinę rimtį, kai nebenorima nieko, kai atmintis nebeleidžia į paviršių prasiveržti skaudulių, kai išgyvenimai paslėpti giliai giliai, ima ir sujudina netikėtumas.
Ramiai dienas dėliojančios Alydės Tru kasdienybę išjudina netikėta viešnia, prairusiom kojinėm, nulūžinėjusiais nagais, vakarietiška suknia. Rusė mergaitė kalbanti senąją estų kalba. Estijos kaimas. Vladivostokas. Mergina, krūpčiojanti nuo bet kokio įtarimą keliančio garso ir įtari senolė. Kas jas sieja?
Meilės trikampis, neapykanta, pavydas, tremtis, koloboracija, prievarta, smurtas, prekyba žmonėmis – visa tai telpa į romaną „Valymas“.
