Labiausiai šią rašytoją išgarsino nuo 2012 metų rašoma „Neapolio saga“, sudaryta iš keturių romanų, kurie ypač išpopuliarėjo ir tapo vedančiais iš proto ne tik skaitytojus, bet ir kritikus.
Elena Ferrante – viena mįslingiausių rašytojų, kruopščiai slepianti savo tikrąją tapatybę, teigianti, kad skaitytojui neturi rūpėti rašytojo asmeninis gyvenimas, o už jį kalba rašytojo knygos. Be abejo, tai dar labiau kursto gerbėjų smalsumą Ferrante kūryba ir asmenybe, kaip ir tai, jog jos knygų turinys savo įtaigumu atrodo parašytas žmogaus, turinčio panašaus gyvenimo patirties.
Gal jau teko girdėti, kad šį rudenį kilo didelis skandalas, kai tiriamosios žurnalistikos atstovas Claudio Gatti paskelbė žinią, neva jis nustatė, kad po Elenos Ferrante pseudonimu slepiasi Anita Raja, Romoje gyvenanti vertėja, ištekėjusi už garsaus romanisto Domenico Starnone. Gatti sensacinga išvada buvo padaryta remiantis įrašais apie Ferrante leidėjų, kuriems dirbo ir Raja, išmokėtas sumas, kurios, regis, atitiko autorinius honorarus, turėjusius priklausyti autorei. Vėliau buvo pateikiamos ir kitos teorijos: kad šias knygas rašė ne skurdą patyrusi Neapolio siuvėjos dukra, o pats Domenicos Starnone, kurio rašymo braižas neva buvo atpažintas teksto analizės programine įranga. Žodžiu, intriga, kuri verta atskiros knygos, bet palikime tai ramybėje ir eikime prie „Neapolio sagos“.
Jau nuo pirmųjų knygos puslapių, pasakojančių mergaičių draugystės užuomazgas, jaučiamas literatūrinis teksto svoris, jėga.
Kol kas lietuviškai turime tik tetrologijos „Neapolio saga“ pirmosios dalies „Nuostabioji draugė“ vertimą, pasakojantį apie dviejų moterų Elenos ir Lilos draugystės pradžią, kuri tęsis dar per tris romanus ir kurių lietuviško vertimo, tikiuosi, taip pat sulauksime.
Pasakojimas pradedamas 2010-aisiais. kai Rino, suaugęs Lilos sūnus, paskambina motinos draugei Elenai ir praneša, jog jo šešiasdešimt šešerių metų motina dingo lyg į vandenį. Elena, patyrusi rašytoja, pradeda rašyti judviejų draugystės istoriją, prasidėjusią daugiau nei prieš penkiasdešimt metų Neapolyje, joms augant batsiuvo ir durininko šeimose, vargingame priemiesčio kvartale.
Jau nuo pirmųjų knygos puslapių, pasakojančių mergaičių draugystės užuomazgas, jaučiamas literatūrinis teksto svoris, jėga, žingsnis po žingsnio atskleidžiantys ne tik moteriškos draugystės prigimtį, jos daugiasluoksniškumą, bet ir paties uostamiesčio, įsikūrusio Vezuvijaus papėdėje, kasdienį žmonių gyvenimą. Kontekstas, kuriame vystosi romano veiksmas, yra tampriai persipynęs su herojų charakteriais ir likimais, tad Neapolis tampa ašimi, aplink kurią autorė ir vynioja visą pasakojimą.
„Mes pakibę virš ugnies kamuolio. Atvėsusi jos dalis plūduriuoja virš lavos. Ant šios dalies mes statome namus, tiltus ir gatves. Kartais lava išsiveržia iš Vezuvijaus arba sukelia viską naikinantį žemės drebėjimą. Visur aplinkui pilna mikrobų, nešančių ligas ir mirtį. Vyksta karai. Tvyro skurdas, visus mus darantis piktesnius. Kiekvieną sekundę gali nutikti kažkas, kas privers taip kentėti, kad ašarų nepakaks.“
Literatūriniame pasaulyje Ferrante's Neapolio romanų serija vadinama bildungsroman (vokišk. vert. „formavimosi romanas“), nes gan nuosekliai vaizduoja herojų augimo ir brandos istorijas. Tikriausiai visos mes, moterys, vaikystėje turėjome panašią draugę, su kuria ne tik lėlėmis žaisdavome ar „guma šokinėdavom“, bet ir varžėmės dėl kiemo ar klasės berniukų, pavydėdavom viena kitai vyresnio brolio, mamos pasiūto sijono su raukiniais, gitara grojančio tėtės, ledus gaminančio aparato, žiurkėno, tikro pianino namuose ar didžiulės namų bibliotekos. Mes visos išgyvenome draugystės atradimus ir nusivylimus, turėjome vaikystės „kvartalus“ su savomis taisyklėmis, sava tvarka ir kasdieniais ritualais, bet niekada nesusimąsčiau, kad visa tai galima taip įdomiai, pagauliai, jausmingai aprašyti, kaip tai padarė Ferrante.
Autorė talentingai piešia merginų paveikslus, vaizduoja jų charakterių raidą, detaliai tyrinėja tarpusavio ryšio subtilumą ir sudėtingumą.
Autorė talentingai piešia merginų paveikslus, vaizduoja jų charakterių raidą, detaliai tyrinėja tarpusavio ryšio subtilumą ir sudėtingumą.
Lila – lyg tas ugnikalnis, drąsi, agresyvi, viską sprogdinanti, neatsiduodanti likimui, aršiai kovojanti už savo būvį po saule, iš prigimties talentinga ir protinga, bet priversta apleisti mokslus, nes tėvai nesutinka už juos mokėti. Elena – kur kas pasyvesnė ir visko siekia gyvenime tik sunkiu ir atkakliu darbu, bijanti būti prastesne už gabiąją Lilą, nenorinti likti šios šešėlyje. Nepaisant to, kad draugės nebetenka galimybės kartu lankyti mokyklą, draugystė tęsiasi, kaip ir įtakų, žinių mainai – tiek išsilavinimo, tiek asmeninio gyvenimo trajektorijose. Kartu merginos patiria ne tik gausybę kvapą gniaužiančių nuotykių, gražių akimirkų, intymių paslapčių atskleidimų, bet ir moterišką konkurenciją, pavydą ir kitus nuviliančius jausmus.
„Nuostabiojoje draugėje“ ryškus pavydo motyvas. Draugės pavydi viena kitai grožio, gebėjimų, galimybės mokytis mokykloje, gimnazijoje. Motinos – savo dukroms atsiveriančių galimybių. Kvartalo vaikinai pavydi vieni kitiems pinigų, prašmatnesnių automobilių, merginų ir t.t.. Pavydas kartais maskuojamas meile, o kartais išsilieja kaip pyktis.
Romano puslapiuose netrūksta ir smurto, kraujo praliejimo – herojų gyvenimo kasdienybės. Krauju (žmogžudysčių ar pirmųjų menstruacijų), ašaromis pulsuoja kas antras knygos puslapis. Vyrai kovoja tarpusavyje ne tik už savo vietą po Neapolio saule, bet be jokių skrupulų smurtauja prieš savo moteris, vaikus. Viename puslapyje skaitome, kaip Lilą pro langą išmeta jos pačios tėvas, kitame – ši gindamasi nuo kaimynų berniukų patyčių, pati pakiša vienam iš jų po gerkle peilį ir grasina papjauti. Šis įvykis įžiebia Lilai pastarojo meilę, kuri išliks visam gyvenimu. Siaura, vos pastebima linija tarp žiaurumo ir aistros yra vienas ryškiausių Ferrante's kūrybos bruožų.
„Ten ir pats lupdavai, ir gaudavai lupti. Paskui vyrai grįždavo namo surūgę, dėl pralošto žaidimo, alkoholio, skolų, mokėjimo terminų, smūgių ir vos išgirdę ne tokį žodį prikuldavo šeimos narius – tikra skriaudų, gimdančių kitas skriaudas, grandinė.“
Lila, Elena ir kiti Neapolio priemiesčių kvartalų vaikai nuo labai ankstyvo amžiaus suvokia pasaulio (kol kas tik jų aplinkinio) galios dinamiką. Būdami vaikais jie dar nieko neišmanė apie institucijas, įstatymus, teisingumą, bet prireikus tvirtai vykdydavo tai, ka nuo mažų dienų buvo girdėję, matę aplinkui. Jie puikiai žino, kam turi atiduoti pagarbą, kada ją ginti, kada pralaimėti, o kada laimėti. Teisingumas čia vykdomas vienintele priemone – kumščiais. Vienintelė galimybė išsikapstyti iš šitų purvinų, dulkėmis, skurdu, smurtu pulsuojančių gatvių buvo išsilavinimas, atveriantis duris į platesnį pasaulį. Deja, bet šia galimybe galėjo pasinaudoti toli gražu ne kiekvienas.
Romano „Nuostabioji draugė“ pasakojimo atmosfera ir literatūrinis audinys, net ir be didelių stilistinių įmantrybių, puslapis po puslapio sėsta į skaitytojo sąmonę ir gimdo ten vientisą šiurpaus Neapolio gyventojų kasdienybės vaizdą. Rašytoja, labai detaliai aprašinėdama merginų bei jų supančios aplinkos gyvenimo istorijas, sukuria aistringą, šiek tiek šiurpų, šiek tiek liūdną, o kartu labai įtaigų, jautrų, emocingą tekstą, kuriame kiekviena pastraipa, sakinys, žodis išieškoti, gyvi, tartum pačios rašytojos išgyventi.
Skaityti šią knygą – tikras malonumas, todėl nenuostabu, kad „Neapolio saga“ užkariavo pasaulį, o dabar tikiu, kad netruks užkariauti ir mūsų skaitytojų širdis.
