Naujausia turkų rašytojos Elif Shafak knyga „Trys Ievos dukterys“ (į lietuvių kalbą vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, išleido „Tyto alba“) bando atsakyti į šiuos giliai viduje kylančius klausimus.
Užaugusi konservatyvios religingos mamos ir mokslą šlovinančio tėvo apsuptyje, paskatinta tėvo Perė išvyksta į Oksfordą, tačiau po lemtingo įvykio grįžta į savo gimtąją šalį ir gyvena nusistovėjusiomis visuomenės normomis Stambule, bandydama būti modernia musulmone, kol vieną dieną važiuodama į draugų organizuojamą vakarienę, moteris patenka į nemalonią situaciją – yra apiplėšiama ir per plauką vos neišprievartaujama. Tačiau moters gyvenimą aukštyn kojomis apverčia ne šis įvykis, bet per apiplėšimą iškritusi nuotrauka iš studijų Oksforde laikų, kurioje Perė su dviem draugėmis – tikinčiąja, nuodėmingąja ir vyresniu už jas vyru, dėstytoju, palikusiu antspaudą visų jų gyvenimuose.
Romanas pasakojamas trečiuoju asmeniu, todėl tarsi sukuria iliuziją, kad rašytoja sėdi šalia ir visą istoriją šnibžda tau tiesiai į ausį savo vaizdinga ir subtilia pasakotojos kalba. Knygos išvinguriuotas siužetas skaitytoją mėto tarp dabarties ir praeities prisiminimų, Vakarų ir Rytų kultūrų, Oksfordo ir Stambulo, tarp besąlygiško tikėjimo bei ateizmo, feminizmo ir patriarchalinės tvarkos, tokiu būdu versdamas knygos skaitytoją analizuoti ir rinktis vieną ar kitą pusę.
Tačiau kai kurie pasirinkimai yra atlikti rašytojos, pavyzdžiui, Perė, įgijusi išsilavinimą Europoje, dabar turi užsitarnavusi tam tikrą teisę pasisakyti vyrų kompanijoje, kuri užtikrina lygybę tarp vyro ir moters, kas gana keista patriarchalinėje valstybėje, tokioje kaip Turkija.
E.Shafak gerbėjai šioje knygoje gali pastebėti daugybę prieš tai šios autorės išleistų knygų bruožų. Pavyzdžiui, istorija ir vėl yra vystoma rašytojos numylėtame Stambule, didingame ir nepakartojamame, tačiau beprotiškai pavojingame. Neatsitiktinai knygos herojė buvo apiplėšta, o vaikystėje – vos nepagrobta.
Tokiu būdu rašytoja atskleidžia ne tik gražiai piešiamą Stambulo paveikslą, bet ir jo nuodėmingąją pusę. Taip pat knygos pagrindinė herojė Perė nuo vaikystės domisi Dievo egzistavimu, kuris nuveda ją pas charizmatišką Oksfordo dėstytoją, analizuojantį Dievo esybę, įtraukiantį heroję į diskusijas, kurios prasidėjo ankstesnėse rašytojos knygose. Romane daugybė citatų iš visame pasaulyje pripažintų rašytojų ir filosofų darbų, analizuojančių religiją, todėl net ir užvertus knygą galima ir toliau pasinerti į atsakymų ieškojimus religine tema.
Galbūt atsitiktinai, o galbūt simboliškai ir paraleliai knygos herojės Perės gyvenimas suskirstytas į tris skirtingus laikotarpius: pirma – Perės skurdūs vaikystės namai, antra – prabangus Perės gyvenimo stilius dabar, ir trečia – gyvenimas Oksforde. Visi šie laikotarpiai skirtingi, tačiau persipynę, juose vienaip ar kitaip kalbama apie religiją, visuomenę, žmonių požiūrius skirtinguose luomuose ar šalyse, ieškoma identiteto.
Deja, „Trys Ievos dukterys“ turi ir trūkumų. Po romano pradžioje aprašyto Perės apiplėšimo knygos siužetas yra mažiau įtemptas – aprašomi Perės vaikystės prisiminimai, kurių dalis neturi didelės įtakos tolimesniam knygos siužetui. Priešingai yra su atsiminimais iš Oksfordo – siužetas daug įdomesnis, tačiau šioje dalyje norisi daugiau pikantiškų detalių ir kad pasakojimas taip greitai nesibaigtų.Tai išugdo tam tikrą alkį knygai, kurios iki paskutinio puslapio nesinori paleisti iš rankų, tačiau knygos pabaiga šiek tiek per silpna, lyginant su visa knyga, kurios didžiojoje dalyje buvo bandoma išlaikyti stipriąįtampą.
Nors ir turėdama tam tikrų trūkumų, knyga „Trys Ievos dukterys“ yra kaip kaprizingas saldainis, turintis rūgštų įdarą viduje, bet beprotiškai saldus iš išorės, ir jo norisi dar ir dar.
