Šios knygos autorė – žurnalistė, kritikė, kūrybinio rašymo specialistė, dainų tekstų kūrėja bei pavydėtiną humoro jausmą turinti moteris – sugebėjo įtikinti ne tik vaikus, bet ir knygą graibstančius suaugusiuosius, kad draugystė su dievais – visuomet gera idėja.
Knygos herojaus Elioto Huperio gyvenimas ne toks kaip kitų dvylikamečių berniukų: jis vienas turi rūpintis savo sunkiai sergančia mama, visu namų ūkiu ir finansais, taip pat visa tai daryti slapčiomis, kad apie tokią padėtį sužinoję suaugusieji jo neišskirtų su mama. Negana to, per savaitę negavęs 20 tūkstančių svarų berniukas praras savo namus, o kur dar bėdos mokykloje...
Visgi į jo tvartą kieme įsirėžus Mergelei, jaunajai Zodiako tarybos narei, Eliotui nelieka nieko kito kaip tik kartu su nenuovokiu, žmonių pasaulio nepažįstančiu, užsispyrusiu mergaitės pavidalo žvaigždynu įsitraukti į begalę nemalonumų. Šios porelės dėka du tūkstančius metų po Stounhendžu kalėjęs demonas atsiduria laisvėje sukeldamas grėsmę visam pasauliui ir vaikai nusprendžia kreiptis pagalbos į jau atsistatydinusius iš savo pareigų ir patogiai Žemėje, o tiksliau, Anglijoje įsikūrusius Olimpo dievus. Pastarieji sutinka padėti, tačiau ar pavyks du tūkstančius metų atostogavusiems dievams prisidėti prie pasaulio išgelbėjimo?
Vienas iš smagiausių šios knygos motyvų, sukeliančių daugybę komiškų situacijų, ir yra šie atsiriboję nuo Visatos tvarkos palaikymo dievai, tapę tokie panašūs į žmones. Dzeusas užsiaugina pilvuką, Atėnė pasibalnoja nosį akiniais, Afroditė vyrus vilioja prigludusiais džinsais, o Hermis niekur nekelia kojos be savo išmaniojo aiDievo. Jie vis dar nepaprastai temperamentingi, aistringi bei stiprūs, tikrų tikriausios dievybės, kartu tokie vėjavaikiški, laikydamiesi žmonių pasaulio konvencijų (nors Dzeusas juk niekuomet pernelyg nesigraužė turėdamas dvi nuotakas vienu metu). Tai jau nebe rūsčios būtybės, kurių šešėlyje žmonės susigūžia, čia jie – draugiški, pagalbos ranką pasiryžę ištiesti galiūnai, kurių blauzdas taip pat kartais sutraukia mėšlungis.
Ir ne tik dievai praranda savo dievišką tobulumą įsikūrę žmonių pasaulyje – pats dievų pasaulis perima mirtingųjų praktikas: čia ima kurtis profesinės sąjungos, kavinės bei restoranai, klesti bulvarinė spauda. Supanašėja ir bendruomeninės taisyklės: dievų pasaulyje nevalia viršyti greičio, lygiai kaip ir mūvėti kojinių dėvint sandalus. Įspūdį taip pat palieka ir kupinas išmonės bei sąmojo Antikinės visuomenės gyvenimo detalių įpynimas į pasakojimą, ypač kai atsižvelgiama į tokias smulkmenas kaip, pavyzdžiui, Zodiako tarybos pogulis ant minkštutėlaičių sofų tvarkant nemirtingųjų visuomenės reikalus, o juk būtent taip prigulus vykdavo ir graikų puotos bei pasitarimai. Taip pat knygoje apie ištrūkusį demoną gausu ir graikų mitų motyvų, mitinės istorijos pasakojamos jas įtraukiant į pasakojimo fabulą, o tai leidžia požemių pasaulio, Tartaro, lankytojams su nusižengusiaisiais apsimainyti kandžiomis pastabomis ar ironiškais komentarais.
Maz Evans iš tiesų meistriškai prikelia jau tolima istorija tapusį Antikos pasaulį atskleisdama pikantiškiausių jo detalių. Ir nors skamba ironiškai, toks kai kurių Antikos aktualijų ar mitinio pasaulio aprašymų tikslumas kartais gali sukelti abejonę, ar kūrinyje užtinkamas koks naujas faktas, ar tai – jau autorės išmonė. Visgi tai tik dar vienas bruožas, paverčiantis „Kaip dievai gelbėjo pasaulį“ išties įtraukiančia knyga.
Vienas iš smagiausių šios knygos motyvų, sukeliančių daugybę komiškų situacijų, ir yra šie atsiriboję nuo Visatos tvarkos palaikymo dievai, tapę tokie panašūs į žmones.
Nevalia pamiršti ir ne ką mažiau svarbaus mirtingųjų pasaulio. Žemė čia – kupina netobulumo ir netvarkos, su nežinia kur nuolatos skubančiais žmonėmis, keistais kvapais bei taisyklėmis, kurios taip dažnai laužomos ne tik dievų, bet ir pačių mirtingųjų. Kaip nuolat primena Mergelė, gyvenimas Žemėje visiškai kitoks nei rojuje, Eliziejuje, kur viskas tobula ir nuostabu. Bet net tobulybėje egzistuoja vienišumas ir nuobodulys, o Elioto ir padykusių dievų dėka supratusi, kas yra tikra draugystė, Mergelė pasiryžta dėl jos, jei prireiktų, paaukoti net tobulybę.
Nauji draugai itin pakeičia ir pagrindinio veikėjo Elioto gyvenimą. Iki šiol rūpinęsis sergančia mama pats vienas, krimsdamasis ir sukdamas galvą dėl judviejų ateities, pirmą kartą po ilgo laiko berniukas pajunta rūpestį, kuris yra skiriamas jam pačiam, ima suprasti, kokia reikalinga ir naudinga jų mažai šeimai draugų pagalba.
Ši knyga – tai ne tik smagūs pasiplaukiojimai požemio upėmis ar beprotiški skrydžiai užsikorus ant Pegaso: vėjavaikišką istoriją apsunkina nuolatinis Elioto nerimas dėl sergančios mamos ir jų gyvenimo, vis labiau smaugianti viltis, jog vieną dieną mama pasveiks, nors situacija tik blogėja. Taigi pasaulis išgelbėtas, o mažasis Elioto šeimos pasaulis vis dar kybo ant bedugnės krašto, ir net dieviškos galios yra bejėgės tai pakeisti.
Pati autorė pabrėžia šiuo kūriniu skatinanti atkreipti dėmesį į visus tuos vaikus, kuriems tenka rūpintis savo neįgaliais artimaisiais, jų patiriamus sunkumus bei lydintį vienišumą ir skausmą. Turint omenyje kuriamą nelengvą emocinį foną belieka tik stebėtis, kaip šalia atsidūrę garsiai kvatoti priverčiantys pokštai nesumenkina situacijos rimties, o ir leidžia juoktis iš visos širdies – juk pasaulis toks netobulas, ir kaip kad Elioto mama moko apkabinti savo amžinas baimes tarsi senus draugus, tepadeda juokas taip apkabinti savo nerimą ir liūdesį.
Taigi knygoje apie Elioto nuotykius triumfuoja draugystė, o legendos ir mitai tampa įtikimesni už tikrovę: galima ne tik sužinoti, kur gyvena baubas, bet ir kokių galių turi Anglijos karalienė. Ją vertėtų perskaityti kiekvienam, norinčiam sužinoti šiek tiek daugiau apie senovės graikų pasaulį, bet tik tuomet, jei nebijoma nuo juoko pliūpsnių sopančio pilvo. Na, o jei kada tektų gelbėti pasaulį turint tam tik septynias dienas, patarimas gan aiškus: susirasti draugų ir labai stipriai mylėti.
