Aura Enida kuria papuošalus iš gintaro. Mėgstamiausia dizainerės pramoga – nardyti tropinėse jūrose. Vieną vakarą Frankfurto džiazo klube ji susipažįsta su džiazo mėgėju, tai tampa lemtimi... Romane tarsi povandeniniame labirinte vis išnyra moters emocijos, jausminės ir erotinės patirtys.
Romane nuo pirmųjų eilučių iki pat pabaigos dominuoja meditatyvinis romantinis žvilgsnis, neužsižaidžiantis siužeto vingių intrigomis, tačiau esminiai pasakojimo atskaitos taškai aiškūs.
Romane nuo pirmųjų eilučių iki pat pabaigos dominuoja meditatyvinis romantinis žvilgsnis, neužsižaidžiantis siužeto vingių intrigomis, tačiau esminiai pasakojimo atskaitos taškai aiškūs.
Autorė, pasirinkusi knygos motto J.-P.Sartre'o žodžius: „Kiekviena aistra arba afektas yra pasyvi būsena tol, kol mes ją pažįstame“, siekia išskleisti jos potencialą. Stengiamasi patirti autentišką gyvenimą gamtoje, nevaržomą kultūrinių saitų. Aistrą meilei. Aistrą gyvenimui, mėgaujantis karibiškos būties lengvybe: „Aš – delfinas. Stangrus mano kūnas lengvai iriasi iš gelmės į vakaro saulės spindulius. Aš – paukštė: plasnoju virš jūros, sparnais liesdama žibančius purslus! Juk pati esu gamtos kūrinys, gaivalas, juk čia ir dabar, šią akimirką – aš gyvenu! GYVENU! Gyyyveeenuuuuuuuuu!“ (228 psl.)
Pagrindinė romano veikėja Aura Enida, maudydamasi jūroje su meilužiu Noldu, susiduria su milžinišku greičiu į juos lekiančiu vandens motociklu, kurį vairuoja nuo narkotikų apsvaigęs, pamišėliškos triumfo akimirkos apakintas paauglys. Vyras žūsta, moteris skęsta. Ji ilgam lieka komoje – tarpinėje būsenoje tarp gyvenimo ir mirties, tarp tikrovės ir sapno. Šioje ribinėje būsenoje retrospektyviai ir skleidžiasi Auros Enidos „vidinės gelmės“. Iškyla vis nauji jos gyvenimo fragmentai tarsi sudužusio veidrodžio šukės, iš kurių ji bando sudėlioti save.
Svarbus romano pradžios akcentas – moteris, nugrimzdusi į povandeninio pasaulio gelmes, prabunda gintaro sarkofage, užbalzamuojančiame, sustingdančiame laiko fragmentus gintaro inkliuzų amžinybėje. Ji tarsi išnyra iš gilios praeities, todėl kitaip, su filosofine nuostaba pažvelgia į pasaulį, kuris jai veriasi visiškai naujai. Antai Aura stebi, kaip sarkofagas, kuriame ji guli, plečiasi, virsta veidrodžių mene, gintaro kambariu, patiriamas stulbinamas virsmas: „Nesuskaičiuojamoje gausybėje menių yra sukauptos visų žemėje egzistavusių individų istorijos (...) jūrų ir okeanų dugne yra labirintai su žmogiškų išgyvenimų saugyklomis. Kiekvienas ten patekęs gali iš naujo patirti savo gyvenimo nuotykius“ (104 psl.).
Į Gintaro kambarį taip pat galima žvelgti kaip į stebuklingą veidrodžių kambarį iš E. Carrollo kūrinio „Alisa stebuklų šalyje“ perspektyvos, kur tikrovės vaizdai ir savivoka nuolat iškraipomi, kur žmogus pats sau tampa nebeaiškus ir turi klaidžiodamas iš naujo atrasti save.
Legendomis apipintas istorinis Gintaro kambarys ir tampa esminiu Auros vaizduotės objektu, neištirta erdve, į kurią ji projektuoja savo vidinį pasaulį. Aura atminties nubloškiama į studijų laikus, kai ji, būdama dizaino studentė, pozuodavo studijų draugui, prisimena Romualdo erotikos „pamokas“ ir tai, kaip ji šlifuodavo gintarą papuošalams, jausdama, kad „gintaro gabalai – tai lyg atminties plokštelės, išsaugojusios praeitin nugrimzdusias istorijas“ (45 psl.).
Į Gintaro kambarį taip pat galima žvelgti kaip į stebuklingą veidrodžių kambarį iš E. Carrollo kūrinio „Alisa stebuklų šalyje“ perspektyvos, kur tikrovės vaizdai ir savivoka nuolat iškraipomi, kur žmogus pats sau tampa nebeaiškus ir turi klaidžiodamas iš naujo atrasti save. Taip pat kaip į Minotauro labirintą, grąžinantį painiais klystkeliais vis į tą pačią išgyventą situaciją - kaip į šaltinį, atskaitos tašką. Toks žvilgsnis atpalaiduoja nuo nuoseklumo reikalavimo: labirinte, iškreiptame veidrodžių kambaryje, niekas nevyksta nuosekliai, tiesia linija – verčiau judama ratais, zigzagais, viskas persipina, maišosi. Tačiau lieka Ariadnės siūlas – tas taškas, prie kurio vis grįžtama ir į kurį visa susieina.
Taigi pasakojimo perspektyva pagrindžia patį pasakojimo būdą: pasakojama ne linijiškai, greičiau cikliškai, kartais fragmentuotai. Pasakojama lėtai – mėgaujamasi buvimu lėtajame laike, išsivadavus iš vis greitėjančio šiandieninio pasaulio „erdvės, laiko, akimirkos... tironijos“. Ji trokšta atsiverti, patirti egzistencijos laisvę nesuvaržytoje erdvėje ir laike, anapus bet kokios kontrolės. Tai savotiška egzistencija svaigulyje.
Greta nuolat šmėkščioja jūros gelmių, povandeninių Gintaro rūmų, į kuriuos ji dabar nugrimzdusi, vaizdiniai. Jai atsiveria paslaptingas povandeninis kosmosas, vieną akimirką ji patiria vandens šviesų spektaklį, mėgaujasi koralų kolonijomis, kitą - yra užvaldoma šiurpios tamsos ir šalčio, įtraukiama į juodą ūžiančią juodąją skylę, makabriškoje vandenų gelmėje, gintaro menėse susiduria su fantastiniais monstrais, gelmių vampyrais Monstrum Marinum, Monstrum Vulgarum ar jūrų velnio Melanocetus Johnsoni tamsiais demoniškais veidais, kurie „valandų valandas žaidžia šviečiančiais šachmatais“ arba puotauja. Aura regi už lango žuvų haremus, aštuonkojį kraujaraudonio aksomo kūnu, medūzas, kalmarų porelę ir kitus realius povandeninio pasaulio vaizdus, tai, ką regėdavo ir gelmių nepabūgę nardytojai. Šiuose gelmių fantomus primenančiuose padaruose Aura Enida įžvelgia individualias būtybes: vieni jų yra agresyvūs, keliantys pavojų, tačiau kiti yra gundytojai, vojeristai, leidžiantys jai, šiek tiek ekshibicionistei, pasijausti moterimi.“ (113 psl.). Antai monstras virsta džiazo vokalistu ir traukia Gregorio Porterio dainą „Hey (L)aura...“
Moteris panyra į haliucinuojančios sąmonės srautą, kuriame maišosi erotiškai įaudrintos sąmonės vaizdiniai, prisiminimai, miražai, fantasmagoriškos vizijos. Jame neretai peržengiamos pačios sąmonės ribos, herojė pasijunta išstumiama į tokius kūniškumą išlaisvinančius id‘iškus savo pačios vidinio pasaulio užkaborius, nuo kurių paprastai „saugo“ kultūrinės sąmonės – (super)ego cenzūros siena. Erotinių potyrių troškimo būta žudančiai stipraus.
Aprašomose akimirkose herojė patiria savotišką laikinumo ir amžinybės ribą: trumpalaikius, praeinančius įvykius išgyvena kaip amžinybės akimirkas. Neatsitiktinai Aurai išgirdus varpus skambant, „jai dingojasi, kad trumpam gaudesyje įstrigo amžinybė, kad į ją suteka, joje susipina įvairių epochų garsai, balsai, ūžesiai“ (15 psl.).
Romanas nuo pat pradžių įtraukia į intertekstualų kultūrinių asociacijų srautą: Aura aklai veržiasi į meilę kaip ta manekenė iš Paulio Gaultier madų spektaklio, išgirdus varpus skambant, jai dingteli hemingvėjiškas klausimas: „Kam skambina varpai?“ Žvelgdama į jūrą, ji prisimena Federiko Felinio filmus, povandeniniame pasaulyje jai regisi, kad girdi vokiečių džiazo atlikėjo Tilo Brionerio „Okeanos“ kūrinius, žvelgdama į puodelį, prisimena siurrealistės Meretės Openheim erotinio meno objektą „Kailinis puodelis“, įsivaizduoja stoviniuojanti atogrąžų miške po medžiu kaip moteris iš Gogeno paveikslų, jausdama neatskiriamą muzikos ir erotikos ryšį, klausosi Mileso Daviso, Joschua Redmano, Kenio Gareto, Tomaso Albinonio, Bilo Evanso, Brado Meldau, Otčio Redžio ir kitų autorių džiazo kūrinių. Intymiais momentais Aura jaučiasi vyriškių stebima it kokia besimaudančioji Rubenso Suzana, įsivaizduoja naktį esanti slapta stebima raguoto pikasiškojo Fauno, jaučiasi tarsi Gustavo Kurbė paveiksle „Pasaulio ištakos“, kur išryškinama moters lytis, jausdamasi apraizgyta Didžiojo kalmaro povandeninėse gelmėse, prisimena 1814 metais sukurtą zoofilišką japonų klasiko Hokusajaus estampą „Žvejo žmonos sapnas“. Auros palovyje mėtosi Karlhanso Franko knyga „Falas“, o užburta ypatingų žuvies kvapų ji pasijunta Pikaso sukurta moterimi – su makrele tarp kojų, vandenų gelmėje sopranu suskamba Hendelio „Lascia ch‘io pianga“, moteris įsivaizduoja savo santykių su Noldu idilę, primenančią Bergmano filmą, vandenų gelmėse girdi Keito Džareto „Kelno koncertą“... Taip per kultūrinių asociacijų srautą Aura Enida vis labiau skverbiasi į savo vidinį gelmių pasaulį.
Stiprus psichoanalitinis romano pagrindas: savianalizė, haliucinacijos, sapnai, įvairūs seksualumo aspektai. Vandens gelmių pasaulis čia tampa galimybe patirti autentišką būvį. Reikšminga daugiaprasmė paties vandens simbolika: povandeninis pasaulis gali būti siejamas su pasąmone, su pirmaprade žmogaus būkle įsčių vandenyse, be to, vanduo reiškia apsivalymą autentiškam gyvenimui. Mat ,,povandeninio pasaulio reiškiniai, kaip ir kosminiai, – giliai įsirėžę genetinėje atmintyje. Juk tai – archetipai, pirmavaizdžiai, žmonėms bendri vaizdiniai, anot K. Jungo, „kolektyvinės pasąmonės elementai“ (99–100 psl.).
Kartais povandeninio pasaulio gelmės Aurai Enidai primena įstabiu grožiu užburiančio povandeninio pasaulio Rojų, kurio traukai ji sunkiai gali atsispirti, ypač jausdama tai kaip atsvarą visapusiškai žmogaus supurvintam žemės gyvenimui, kuris jau kėsinasi ir į povandenines gelmes...
Vienas iš romano privalumų – gyvi, rafinuoti ir įtaigūs įvairiausių gamtos detalių aprašymai, kurie, nors kartais atrodo savitiksliai, vis dėlto nenudreifuoja į uždaras savyje salas, paverčiančias romaną dispersiška, išsklaidyta poetinių fragmentų sankaupa. Jie, darniai funkcionuodami bendrame romano audinyje, reikšmingai padeda atskleisti Auros Enidos vidines būsenas.
Pagaliau Aura Enida iškyla iš komos, iš vandens gelmių, pasiekia žemę. Atmerkusi akis, moteris išvysta savo vyrą Herbertą, rūpestingai budintį prie jos. Nuolat girdėdamas žmoną kliedinčią apie gintarą ir gintaro sarkofagus, pats nusprendė imtis šio verslo. Finalinis romano akcentas – kaip Aura Enida kartu su sutuoktiniu puoselėja verslą, kuris leis žmogui patirti amžinybę ir būties palaimą gintaro sarkofaguose, nuleistuose į jūrą: „Jei nebūtis (žodžio „mirtis“ Aura nemėgo) neišvengiama, kitapusybei ji mielai rinktųsi gintaro sarkofagą: per skaidrią sieną tarsi regėtų tropikų jūrą, seklumoje raibuliuojantį smėlį, gilėjančius, žydro planktono kupinus vandenis.“ (274 psl.)
Romano pabaigoje jūromanė Aura, maudydamasi jūroje su Herbertu, vėl, didžiulės bangos pagauta, pradeda skęsti... Tuo metu ji pasijunta tarsi pakilusi į erdves, iš paukščio skrydžio stebinti „Žemę – nebeatpažįstamą, visą pakitusią: visur nuo sausros suskeldėjusios plynės ar dvokiančios klampios pelkės, akmenys ar kalvos, pasidengusios tręšiančiais ir smilkstančiais šiukšlynais, didelės atmatų krūvos, jų kalnai, išvagoti kloakų“ (283 psl.). Tokia eschatologinė Žemės vizija skatina fiksuoti prabėgančias akimirkas gintaro inkliuzuose, kurti gintaro sarkofagus, kuriuose būtų išsaugota tai, kas kažkada buvo...
Romanas parašytas rafinuotu, įtaigiu stiliumi, lengvai įtraukiančiu skaitytoją į autorės aprašomą pasaulį. Tiesa, romane liko viena kita klaidelė, įvairuoja pavardžių rašyba; be to, kažkur pradingusi III skyriaus nuoroda. Tačiau akivaizdi meninė kokybė, kuri neleidžia vienprasmiškai perteikti kūrinio idėją. Toks romano daugiaprasmiškumas, atveriantis interpretaciškumo galimybes, yra vienas svarbiausių meniškumo požymių.
Visa moters patirtis veriasi kaip gyvenimo aistros fragmentai gintaro inkliuzuose. Iš sovietinės erdvės patekusiai į Vakarų rojų, Aurai maga patirti savarankiškos, laisvos moters saviraišką visose srityse – kelionėse, kūryboje, seksualiniame gyvenime. Kita vertus, net gintaro papuošalų kūrimas savotiškai atspindi autorės orientaciją į populiariąją kultūrą, romantiškai sufokusuojant moters išgyvenimus į gintaro dirbinį. Šis Evitos Baltus kūrinys reikšmingai pratęsia Baltijos jūros literatūrinį diskursą.
