„Kas liko už kadro“ yra autobiografinis šiupinys. Į terminų žodynėlį įvedus sąvoką „šiupinys“ yra pateikiamos dvi šio žodžio reikšmės: 1. košė verdama iš žirnių, pupų ir bulvių arba ruginių miltų, mėsos ir kt. 2. mišinys. Tad, kurią reikšmę rinktis priklauso nuo Jūsų. Man, kalbant apie šią knygą, artimesnė yra pirmoji reikšmė: skaičiau knygą ir skanavau ją tarytum košę, kurioje jaučiau įvairius skonius ir ingridientus – saldumo ir perfekcionizmo skonį, kuomet „Ieva“ buvo populiarumo viršūnėje ir kartėlio bei liūdesio skonį, kada „Ieva“ nustojo eiti.
Jei pasirinktumėte antrąją „šiupinio“ reikšmę, šis pasirinkimas irgi nebūtų klaidingas. Knyga yra tarytum mišinys, nes susideda iš trijų labai skirtingų dalių:
1. E.Tombak atrinktų redaktorės laiškų, kurie buvo publikuoti „Ievos“ žurnale
2. Evos aprašymo apie leidybinį ir šeimos gyvenimą
3. Jos vyro Viktoro trumpų pamąstymai apie leidybinę veiklą skyriuose „Antru balsu“.
Evos laiškai iš žurnalų yra pradedami paskutiniuoju „Ievos“ numeriu, kuris išėjo 2009 metais. Laiškai dvelkia sodrumu, šiltumu, atvirumu. Nieko keisto, juk žurnaluose redaktorius labai dažnai bando „prisijaukinti“ skaitytoją, todėl laiškai turi atlikti savo funkciją – su kiekvienu skaitytoju kalbėti atvirai. Eva taip ir rašo: kiekvienas, kuris skaito jos laiškus, gali pasijausti lyg geras draugas, kuriam ji kalba. Pradedama pirmuoju laišku iš paskutinio žurnalo numerio, o užbaigiama – paskutiniu iš pirmojo žurnalo numerio.
Knyga skaitytojui tampa dar įdomesnė dėl gausybės nuotraukų, iliustracijų, kurios yra randamos knygoje. Nuotraukos ir iliustracijos yra kruopščiai atrinktos ne tik iš asmeninių E.Tombakų archyvų, bet ir kitų žinomų fotografų. Knyga tarsi mažas šeimos albumas, kuriame aprašomi svarbiausi įvykiai tiek jų asmeniniame, tiek leidybiniame gyvenime.
Skaičiau knygą „Kas liko už kadro“ ir negalėjau negalvoti apie tinklaraščius, kurie mūsų dienomis tapo itin populiarūs
Iliustracijos kartais gali pasakyti daugiau, nei žodžiai. Kaip pati E.Tombak savo knygoje teigia, tai „žmogaus atmintis, deja, nėra kino juosta. Tai greičiau jau nuotraukų albumas.“
Evos aprašymai apie leidybinį gyvenimą tai prisiminimai apie 20 leidybos metų. Kartais Eva savo atsiminimuose apie žurnalą rašo „aštriai“: „1886 – aisiais pradėtas leisti „Cosmopolitan“ nesimasturbavo, neskaičiavo orgazmų ir sekso partnerių – buvo rimtas švietėjiškas žurnalas aukštuomenei, spausdino literatūros kritikų recenzijas <...>“, o šalia viso to, vėliau galime rasti ir jos pačios atviravimų: „Bet jei galėčiau rinktis, ar vėl tapti „Cosmopolitan“ redaktore, patikėk – nenorėčiau. Čia kaip meilė: atrodė tikra ir vienintelė, bet baigėsi. Kas nutinka tiems, kurie ją mėgina susigrąžinti, – nežinai? Pasiskaityk žurnale „Cosmopolitan“. Beje, pastarasis raginimas nuskamba lyg savotiška reklama – skaitytojas yra raginamas atsiversti žurnalą. Manau, kad literatūra turi teikti estetinį, o ne reklaminį pojūtį, ko kartais randama šioje knygoje.
Didelį dėmesį knygoje Eva skiria savo šeimai. Knyga „Kas liko už kadro“, visų pirma dedikuojama vaikams – Tomui, Gabrielei, Danieliui ir tik po to visiems tiems, kuriems galėtų būti įdomu. Ji nevengia kalbėti apie savo vaikus. Pirmiausia Eva pradeda pasakoti apie savo dukrą Gabrielę, rašo apie nėštumą, būseną, kai laukėsi pirmojo sūnaus. Knygos pabaigoje prabyla ir Evos sūnus Tomas, jo laiškas – knygos epilogas.
Knygos skyreliai „Antru balsu“ visiškai kitokie: V.Tombak rašymo stilius labai skiriasi nuo Evos. Viktoras žvelgia į tą leidybos situaciją, tik jau kitomis akimis – vyro. Jos vyras buvo nepakeičiamas pagalbininkas žurnalų leidyboje. Jų sąjunga buvo tvirta ir gal todėl jis šioje knygoje kalba antru balsu vien todėl, kad matė „Ievos“ leidybos visus metus, buvo šalia Evos. Skaitai Viktoro skyrius ir vis galvoji – juk buvo galima parašyti dvi atskiras knygas iš jų skirtingų pasakojimų, požiūrių. Jis, mano manymu, naratyvo meistras, nes jo skyriuje „Antru balsu“ dominuoja ištisi pasakojimai, kurie kartais persipina vyriška ironija, šmaikštumu: „Šis klausimas trikdė mano operacinę sistemą, ją nuolat tekdavo perkrauti alumi.“
Skaičiau knygą „Kas liko už kadro“ ir negalėjau negalvoti apie tinklaraščius, kurie mūsų dienomis tapo itin populiarūs. Ši knyga taip pat savo rašymo stiliumi juos primena, bet gal ir gerai, nes toks stilius – lengvas ir suprantamas kiekvienam skaitytojui. Dauguma iš mūsų kiekvieną dieną rašome tinklaraščius, taip savo išgyvenimais dalinamės su kitais.
Bet koks žmogus ryžtasi parašyti autobiografinę knygą? Toks, kurio gyvenimas įdomus, kuris nebijo kalbėti apie save ir būti kritikuojamas. Drąsi ir atvira atsiskleidžia Eva savo knygoje „Kas liko už kadro“.
