Romaną „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ spėjo pamėgti lietuvių skaitytojai. Pernai 15min rengtuose Metų knygos rinkimuose ekspertų komisija šį D.Adamso romaną atrinko tarp 15 dėmesio vertų verstinių knygų, o skaitytojai šią knygą išrinko į geriausių verstinių knygų penketuką. Geriausiomis išrinktas 15min Metų knygas rasite čia.
Fantastinis romanas „Restoranas visatos pabaigoje“ pirmą kartą išleistas 1980 metais. Tai „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ tęsinys. Beje, romaną parašyti autorių įkvėpė britų roko grupės „Procol Harum“ daina „Grand Hotel“. Pati knygų serija, sužavėjusi milijonus skaitytojų visame pasaulyje, iš pradžių buvo žinoma kaip humoristinė radijo laida, vėliau sugulusi į kelių romanų puslapius.
Ši D.Adamso knygų saga buvo tokia sėkminga, kad vėliau virto ne tik televizijos laida, filmu, kompiuteriniu žaidimu, bet ir specialia rankšluosčių serija. Beje, kasmet norint pagerbti D.Adamso atminimą, gegužės 25 dieną minima Rankšluosčių diena. Kodėl būtent rankšluosčių? Jį turint, kaip savo knygoje rašo autorius, lengviau keliauti po galaktiką – kitaip tariant, nuo galaktikos autostopininko rankšluostis yra neatsiejamas atributas.
O dabar plačiau apie „Restoraną visatos pabaigoje“.
„Egzistuoja teorija, kuri tvirtina, kad jeigu kas nors kada nors išsiaiškins, kam iš tikrųjų reikalinga visata ir kodėl ji čia, tai toji visata akimirksniu pranyks ir vietoj jos rasis netgi dar keistesnis ir sunkiau paaiškinamas dalykas. Egzistuoja dar viena teorija, kuri tvirtina, kad tai jau įvyko“, – jau knygos įžangoje minimi šie žodžiai skaitytojui kužda, kad kaip ir knygoje „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“, taip ir romane „Restoranas visatos pabaigoje“ netruks pagrindą iš po kojų išspirti galinčių idėjų.
„Militakis“ – restoranas visatos pakraštyje, į kurį pavalgyti nuvykti sumano pagrindiniai knygos veikėjai: iš sunaikintos Žemės planetos pabėgęs Arturas Dentas ir Triša, buvęs galaktikos prezidentas Zafodas, ateivis, gyvenęs Žemėje, Fordas Prefektas ir cinizmo nestokojantis robotas Marvinas. Bet prieš atvykstant į šią užkandinę, kurioje vietą reikia rezervuoti jau prieš milijonus metų, o maistas pats ne tik kalba už save, bet ir siūlosi įlipti į lėkštę, veikėjai turi pabėgti ne tik nuo vogonų – ne itin didelio intelekto ateivių – bet ir bent keletą kartų išvengti absurdiškos mirties aplinkybių. Mat juos į priekį stumia ne tik noras išgyventi, bet ir daug aukštesnis tikslas. Jei pirmoje serijos knygoje skaitytojams D.Adamsas pateikė idėją, kas valdo pasaulį ir žmoniją, tai „Restoranas visatos pabaigoje“ sukasi aplink kitą mintį – kas valdo visatą? Kas už visko stovi ir priima visos visatos gyventojams svarbius sprendimus? Būtent į tai atsakymo ieško knygos personažai, savo kelionės metu laviruojantys tarp saviironijos, absurdo ir rimtų filosofinių idėjų temų.
Kalbant su šio romano skaitytojais neretai jie galima išgirsti mintį, kad „Restoranas visatos pabaigoje“ stoja į „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ šešėlį. Ir, panašu, kad reikėtų su tuo sutikti. Pirmoji D.Adamso serijos knyga kartelę iškėlė aukštai, tad nenuostabu, kad skaitytojai iš antros serijos knygos tikėjosi ne ką mažiau. Taip pat Artūro Dento nuotykių pradžia buvo absoliučiai nenuspėjama – niekas negalėjo nuspėti, kuo ši knyga ne tik baigsis, bet koks naujas sąmojis, perpintas su filosofine idėja, bus aptinkamas jau sekančiame puslapyje. O štai antroje knygoje skaitytoją ne taip paprasta nustebinti – jis jau akimis skanavęs D.Adamso kūrybos, jį nustebinti sunkiau.
Visgi nereikėtų klaidingai suvokti, kad šis romanas yra prastas kūrinys. Anaiptol. Tai kokybiškas ir skaitytojo dėmesio vertas kūrinys, kurio puslapius sklaidant belieka žavėtis knygos vertėjo S.Repečkos atliktu darbu – tokį išradingą, rafinuotų ir tuo pačiu juokingų frazių ir apibūdinimų kupiną britų rašytojo pasakojimą perkelti į lietuvių kalbą neatrodo lengva užduotis.
Kaip ir pirmoje serijos knygoje, čia rasime aliuzijų į filisofiją, idėjas, visuomenę. Personažai ar jų būdo bruožai neretai iliustruoja mūsų, žmonių, ydas, o poelgiai ir dialogai, nors ir perteikti kaip rimti, skendi humoro kontekste ir leidžia saviironiškai pažvelgti į mus pačius iš šalies. Tokių minčių kaip „Gyvenimas, iššvaistytas tik dėl pagyvenimo“, knygoje yra ne viena. Tad čia greta rimtų temų, kurias ironizuoja D.Adamsas, žengia ir absurdas.
Fantastinis romanas patiks tiems, kurie mėgsta istorijas apie gyvenimo absurdą, idėjas ar net sąmokslo teorijas, neįtikėtinus atsitiktinumus, kurie suregzti į grakščiai ir lengvai skaitytojui perteikiamą stilių, kuris primena Kurto Vonneguto kūrybą. Ir, žinoma, neturime pamiršti humoro. Knyga ypač turėtų patikti tiems, kurie knygose ieško sąmojo, saviironijos arba nori įsitikinti, kad net ir vienumoje skaitant galima garsiai nusijuokti.
Pats šią knygą skaitydamas bent keletą kartų garsiai nusijuokiau ir gana dažnai skaitant grįždavau atgal – versdavau puslapius ir norėdavau vėl ir vėl įsitikinti, ar tikrai gerai supratau autoriaus mintį, nes siužetas neretai nuvesdavo į tokias sąmojo perpintas situacijas, kad belikdavo tik nusišypsoti ir pasakyti: mazgas suregztas idealiai. Tad jei reikėtų trumpai apibūdinti D.Adamso romaną „Restoranas visatos pabaigoje“, sakyčiau taip: knyga, griaunanti bet kokias fantazijos ribas.
Smagaus skaitymo.
