„15min knygų lentyna“ tinkle „Facebook“. Spausk čia ir prisijunk!
R.Arenas (1943–1990) – pasaulyje gerai žinomas rašytojas, kuris dar būdamas paaugliu įsiliejo į F.Castro revoliucionierių gretas, kovojusias prieš diktatorių Fulchensijų Batistą, o vėliau tapo aršiu komunistinio režimo kritiku, kritikavusiu ne tik šalies valdymo sistemą, žodžio ir literatūrinę laisvę, bet ir kiekvieną Kubos valdžios žingsnį.
Būsimasis rašytojas Havanos universitete studijavo filosofiją ir literatūrą, dirbo Nacionalinėje Chosė Marti bibliotekoje, nevengė pripažinti, kad yra homoseksualus.
Knygoje homoseksualumo yra išties nemažai. Rašytojo teigimu, kone dauguma Kubos menininkų buvo gėjai. Tiesa, netradicine seksualine orientacija pasižymėjo ir nemažai F.Castro šalininkų, tačiau jiems toks seksualinis gyvenimas nebuvo draudžiamas. Tuo tarpu kitiems sekėsi kur kas prasčiau. R.Arenas knygoje prisimena, kad vien už homoseksualumą žmonės būdavo įkalinami kalėjimuose. Humaniškumo stygius, nepagarba žmogui ir F.Castro revoliucijos šlovinimas – pagrindiniai Kubos gyvenimo akcentai, kuriuos šioje knygoje fiksuoja rašytojas.
R.Arenas Kubos valdžios nemalonę užsitraukė po to, kai sugebėjo paslapčia iš šalies išgabenti savo romanų rankraščius. Šiems pasirodžius Europoje rašytojas buvo pradėtas persekioti, o vėliau uždarytas į El Moro kalėjimą. Žinoma, autoriaus kūriniai kritikavo Kubos valdžią.
Romanas atskleidžia, kad Kuboje į kalėjimus būdavo uždaromi ir nekalti žmonės: kartais pakakdavo netinkamo žvilgsnio ar žodžio ir komunistinis režimas žmogų įvardindavo kaip kontrrevoliucionierių ir uždarydavo į įkalinimo įstaigą.
„New York Times“ autobiografinį romaną „Kai ateis naktis“ paskelbė geriausia 1993 metų knyga.
Aprašytas gyvenimas kalėjimuose greičiausiai vertas bent kelių literatūrinių apdovanojimų. Rašytojas prieš patekdamas į Kubos kalėjimą savo kūriniuose bandė įsivaizduoti, ką reiškia būti įkalintam, tačiau ši patirtis pranoko visas jo aprašytas baimes.
R.Arenas norėjo pabėgti iš Kubos, tačiau komunistinis režimas tokius planus sužlugdė. Kubos vyriausybė iš rašytojo atėmė visus rankraščius, o Europoje išleisti jo romanai gimtinėje buvo draudžiami. R.Arenas knygoje ironizuoja, kad jis yra Kubos rašytojas, taip niekada šioje šalyje nieko ir neišleidęs, o savo kūrybą skleidęs slaptuose ir draudžiamuose pogrindžio literatūros susibūrimuose.
F.Castro valdymo metu Kuboje sistemai nepritariantys žmonės jautėsi nuolatos persekiojami. Autorius knygoje rašo, kad net geriausi draugai jį išdavė komunistiniam režimui. Šioje šalyje buvo galima pasitikėti tik pačiu savimi.
Knyga pasižymi itin šiltu atvirumu. Autorius nevengia pasakoti apie savo skurdžią vaikystę, savęs ieškojimą, seksualines patirtis ir skaudžius valdžios bei jai paklūstančios visuomenės dūrius. Teisingai pastebėjo Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas Llosa, apie biografiją teigęs, kad „tai vienas labiausiai pritraukiančių liudijimų apie priespaudą ir maištą, tačiau nedaugelis išdrįs tai pripažinti, kadangi knyga, nors skaitoma su nepasotinamu apetitu, keistai verčia skaitytojus pasijusti nepatogiai.“
Prieš skaitant šį autobiografinį romaną vertėtų geriau susipažinti su Lotynų Amerikos literatūra, mat knygoje R.Arenas daug pasakoja apie savo pažįstamus ir draugus, kurie buvo ne tik Kuboje pripažinti rašytojai, tačiau savo kūryba garsūs ir visoje Lotynų Amerikoje. Kartais tarp begalės menininkų vardų galima pasimesti, tačiau knygos gale yra pateikiami paaiškinimai, kurie padeda geriau pažinti R.Areno bičiulius rašytojus ir lengviau perimti pasakojimo kontekstą. Nepaisant šių paaiškinimų, atrodo, kad tam tikros romano dalys yra skirtos ne eiliniam skaitytojui, bet literatūros kritikui. Nepaisant to, rašytojas savo gyvenimo istoriją sugeba įpinti į kaustantį pasakojimą.
 |
| Reinaldas Arenas |
1980 metais per sukilimą prie Peru ambasados Kubos valdžia leido emigruoti daliai gyventojų. Juos įvardijo kaip parsidavėlius ir vietoj to, kad emigruoti leistų norintiems, komunistinis režimas iš šalies išsiuntė nusikaltėlius. Suklastojus asmens dokumentą tuo metu R.Arenui pavyko pabėgti į JAV. Čia jo gyvenimas baigėsi tragiškai - jis užsikrėtė AIDS ir vėliau nusižudė.
Knygoje yra pridėtas ir rašytojo atsisveikinimo laiškas, kupinas ne tik pagiežos F.Castro, Kubos valdžiai, bet ir skatinantis Kubos gyventojus kovoti dėl laisvės, kurios R.Arenas siekė visą savo gyvenimą.
„Kai ateis naktis“ - tai tarsi trumpas F.Castro valdymo laikotarpio metraštis, perteiktas vieno žmogaus išgyvenimais, jo bandymu kovoti ir būti tuo, kuo norėjo būti - laisvu žmogumi.
„New York Times“ autobiografinį romaną „Kai ateis naktis“ paskelbė geriausia 1993 metų knyga, 2000 metais režisierius Julianas Schnabelis pagal šį kūrinį pastatė filmą „Before Night Falls“, o 2010 metais remiantis šia knyga pastatyta ir opera.
Jei domitės Kuba, o gal planuojate keliauti į šią šalį – šį kūrinį jums būtina perskaityti, nes galbūt tuomet išvysite kitokią Kubą, šalį, tokią, kokią ją regėjo R.Arenas.
Gero skaitymo.
