F.Beigbederio tikrai nereikia plačiau niekam pristatinėti, jo knyga „Meilė trunka trejus metus“ tapo tvirta jo kūrybos etikete (ir net pristatant jo naują romaną ant viršelio pažymima, kad jis yra būtent šios knygos autorius), tačiau lygiai kiek daug aistringų gerbėjų jis turi, tiek pat yra ir jo prisiekusių nemėgėjų. Jo cinizmas, aštrus žodžių valdymas, arogancija ir pasitikėjimas savimi gali atrodyti tiek žavus, kone dendiškas, kiek įkyrus ir knygose virstantis nesiliaujančiais pasikartojimais.
Bent jau mano nuomone, geriausia šio autoriaus knyga yra toli gražu ne „Meilė trunka trejus metus“, o viešųjų ryšių pasaulio užkulisius narstanti „14,99 €“. Visgi daugelis šio autoriaus kūrinių sukurti pagal tą patį modelį ir tą patį herojaus – romantiško ciniško plevėsos – paveikslą. Jei skaitėte vieną knygą, daugmaž galite žinoti, apie ką ir daugelis kitų.
Tiesa, yra ir išimčių ir F.Beigbederio knygų pasaulyje.
„Oona & Salinger“ tapo šiokiu tokiu netikėtumu. Visų pirma, žanro pasirinkimu. Pats autorius jį apibūdina kaip fakciją, radęs alternatyvą rašytojo Trumono Capote naudotam terminui non-fiction novel. Įžangoje jis paaiškina, kas tai yra: „Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (ar egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose ar istorijos vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas“.
Na, autorius jau ne kartą bandė save, mėgindamas susieti realius įvykius su savo fantazijos žaidimais – tarkime, kad ir rašydamas apie Rugsėjo 11-osios įvykius romane „Windows of the world“, tačiau ne taip tiesiogiai.
Šį kartą autorius nusprendė pabandyti įsivaizduoti, kokia buvo paslaptingoji meilės istorija – rašytojo J.D.Salingerio ir Oonos O'Neill ryšys. Istorija, apgaubta gandais, sunkiai patikrinamais pasakojimais, meilės ryšys, apie kurio svarbą J.D.Salingerio visam gyvenimui ir jo kūrybai yra gyvai diskutuojama.
Kad būtent šią meilės istoriją pasirinko prancūzų autorius, nėra labai nuostabu – kaip įžangoje rašo pats rašytojas, J.D.Salingeris yra mėgstamiausias jo autorius. O J.D. Salingerio paslaptingas meilės romanas palieka tiek erdvės fantazijai ir sentimentams, kad F.Beigbederis čia jaučiasi visiškai savame kailyje. Be to, rašytojas net neslepia, kad panirti į šį romaną jis turėjo ir savų priežasčių – įžangoje jis žaviai aprašo savo būseną įžengus į penktąją dešimtį – atkaklų norą nepaisyti savo amžiaus, ieškoti prabėgusios jaunystės. Ir šis J.D.Salingerio meilės romanas, anot F.Beigbederio, „niekad neleis mums pasenti“.
F.Beigbederio aprašoma istorija prasideda 1940 metais Niuorke, „Stork Club“ naktiniame klube, kur žavią auksinio jaunimo atstovę, garsaus JAV dramaturgo dukterį Ooną O'Neill pamato pradedantis rašytojas J.D.Salingeris. Tuo metu jam 21, o Oonai 15. Meilės romanas tarp jų – naivus, karštas, o kartu ir iškart pasmerktas žlugimui. Po šio jausmų protrūkio abiejų jų keliai išsiskiria – būsimasis rašytojas išeina į karą, o Oona lieka JAV aukštuomenės gyvenime ir vėliau išteka už garsiojo aktoriaus ir režisieriaus Charlie Chaplino, su kuriuo susilaukia aštuonių vaikų.
Ir išties, ši istorija tokia žavinga, kad norėtųsi, jog ji būtų tiesa
Visgi, bent jau F.Beigbederio fantazijoje, jų ryšys nenutrūksta – J.D.Salingeris iš karo neva rašo ugningus laiškus, o Oona atsako jam santūresniais, aiškinančiais pasaulį, kuriame ji gyvena.
Tai tikrai nėra sausa šios istorijos projekcija, to iš F.Beigbederio, žinoma, ir nesulauktume. Rašytojas pagauliai perteikia penktojo dešimtmečio dvasią, čia mes sutinkame tokias asmenybes kaip Charlie Chaplinas, Trumanas Capote, Ernestas Hemingway'us (J.D.Salingerio susitikimą su šiuo autoriumi rašytojas aprašo itin vykusiai), čia – niūrūs karo vaizdiniai ir glamūrinis aukštuomenės gyvenimas, ir visur persismelkia labai aiškus, kartais net kategoriškas F.Beigbederio požiūris į istorinius įvykius, socialinius klausimus.
Tačiau, žinoma, tai visų pirma pasakojimas apie meilę. Apie neįmanomą meilę. Kuri, F.Beigbederio vaizduotėje, kartu su karu buvo lemiama ir gimstant garsiesiems J.D.Salingerio kūriniams, po kurių pasirodymo rašytojas pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą.
Žinoma, F.Beigbederis nebūtų F.Beigbederis, jeigu šios istorijos stipriai nepersunktų per savąją prizmę. Tad knygos pabaigoje sužinome ir apie jo paties romaną, apie meilę kur kas už jį jaunesnei merginai. Nežinau, ar tai buvo būtina, tačiau garsusis egoistas kažin ar galėjo sau leisti šioje vietoje nutylėti.
Kiek tikra visa ši istorija? Žinoma, naivu būtų tikėtis, kad viskas vyko taip, kaip aprašo autorius. Nors jis pats ir teigia, kad siaubingai nusiviltų, jeigu ši istorija nebūtų tikra.
Ir išties, ši istorija tokia žavinga, kad norėtųsi, jog ji būtų tiesa.
