G.Kulikausko knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ pasakoja apie mūsų tarpukario valstybę ir joje gyvenusių mūsų prosenelių vargus ir džiaugsmus. Ar žinote, kas yra anodija arba pampelmūzai? Kodėl Lietuvos valentinai savo mylimosioms dovanojo „oranžus“, o ne šokoladą? Kokios profesijos (labai populiarios ir šiandien) atstovus vadino „šmukuliais“? Kodėl „smetoninėje“ Lietuvoje buvo pavojinga viešoje vietoje išsitraukti žiebtuvėlį?
Kaip pratarmėje sako pats autorius, knygą skaityti jis kviečia tuos, kurie „labiau mėgsta brūzgynus nei išmintus takus, kuriems mielesnis apžėlęs užmirštas lauko keliukas, o ne nuvažinėtas lygių stereotipų vieškelis“.
Čia nerasite „sensacingų“ faktų ir naujų istorinių teorijų – na, nebent teiginį, kad posovietinė lietuvių karta yra pirmoji, kuri galėjo iki soties prisivalgyti apelsinų (arba „oranžų“), vadinsime sensacingu.
320 puslapių knyga neįpareigoja ir leidžia lengvai ir šmaikščiai pasinerti į Lietuvą, kurią jau daugelis užmiršo – kaži, ar liko daug tuos laikus menančių senolių. Be to, viduje rasime ir daugybę puikų fotografijų, iškarpų ir šmaikščių karikatūrų iš to meto spaudos puslapių – visa tai pasakojimą paverčia žaisminga, tačiau puikiai akiratį ir istorines žinias praplėčiančia panorama.
Ne vienoje vietoje galime rasti ir vaizdų bei pasakojimų itin panašių į dabartinę Lietuvą ir gyvenimą joje. Mūsų senoliai per sieną užančiuose, vežimuose po šienu ar laiveliais per kurčių marias gabendavo spiritą ir anodiją, mes – dėžėmis velkame ir net plukdome cigaretes. O kodėl negalėtume tabako užsiauginti, kaip tai anuomet darė lietuviai?
Taigi, knygą gali skaityti ir tie, kurie net neįsivaizduoja, kad vyko rinkimai į antrąjį tarpukario Lietuvos Seimą, ir tie, kurie galėtų mintinai išvardyti visus tuomet į Seimą patekusius politikus. Kažką naujo, šmaikštaus ar maloniai nustebinančio „Apelsinų kontrabandoje“ ras tiek vieni, tiek kiti.
Kiekvieną knygos skyrelį galite skaityti kaip visiškai atskirą pasakojimą, tad nebūtina pradėti nuo pradžių – tai puikiai tinka skubantiems, ar nenorintiems ilgą laiką prisirišti prie vienos knygos. Du skyrius perskaitei šiandien – kitus du perskaitysi, kad ir po mėnesio.
Tikėkimės, kad autorius pradėto darbo neužmes ir parašys daugiau tokio stiliaus knygų – juk jos puikus kelias į savo tautos istorijos pažinimą. Ne tos „oficiozinės“, bet buitinės, kaimiškos ir linksmos – tokios, kuri pasakoja apie paprastus žmones, jų gyvenimą ir „šamarlako“ gaminimo ypatumus.
