Tai istorinis komiksas apie ryšią Lietuvos asmenybę. Vincas Grybas gimė 1890 metų spalio 3 dieną, mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje, Varšuvos gimnazijoje bei dailės mokykloje. Vėliau studijavo Kauno meno mokykloje, žinias gilino Paryžiuje, o grįžęs į Lietuvą ėmėsi gražinti tėvynę – kurti skulptūras ir paminklus.
Skulptorius buvo išskirtinė asmenybė – ne tik aktyvus meno srities žmogus, kuris vienas pirmųjų lietuvių savo kūrybines žinias gilino užsienyje, tačiau nevengė prisiliesti ir prie politinių procesų. „Grybo auksas“ – tai komiksas apie Vinco Grybo gyvenimą.
Šį kartą kiek plačiau pakalbėkime apie patį komiksą.
Iliustruotoja Lina Itagaki skaitytojams jau gerai žinoma, o bene garsiausiu jos kūrybiniu darbu yra laikomas daug skaitytojų dėmesio sulaukęs komiksas „Sibiro haiku“. Po iliustruotojos prisilietimo komiksas turi savo šarmo – man pačiam įstrigo, kaip Lina Itagaki žaidžia su iliustracijų spalvomis. Regis, menka detalė, tačiau ji kuria atmosferą, kuri skaitytoją nukelia į XX amžiaus pradžios Lietuvą. Kitas aspektas – Vinco Grybo darbai. Į komiksą perkeltos, ranka perpieštos skulptoriaus kurtos skulptūros, kurios gražiai įsilieja į bendrą komikso stilistiką, tačiau bene labiausia į akis stringa į iliustracijas įkomponuotos autentiškos nuotraukos ir Vinco Grybo siųsti atvirukai artimiesiems.
Man pačiam šis autentiškumo ir fikcijos iliustracijose derinys bene labiausiai įsiminė. Prieš rašydamas šią apžvalgą kalbėjausi su knygos autorėmis – ačiū joms už skirtą laiką, kad jo atrado pasakodamos apie kūrinio gimimo užkulisius. Šis jų įdirbis iliustracijose tikrai pastebimas: pavyzdžiui, žinojote, kad šis komiksas buvo kurtas net 16 mėnesių, o norint išlaikyti autentiškumą, dėta daug pastangų atrasti to meto nuotraukas ir istorinius dokumentų aprašymus, kad viską būtų galima perkelti į komiksą kuriant Vinco Grybo laikų Lietuvos atmosferą. Ir ši atmosfera tarsi uodžiama nosimi ir apčiuopiama rankomis – skaitytojas keliauja ne tik paskui Vincą Grybą ir jo idėjas, tačiau kartu žvelgia į platesnį istorinį kontekstą, kokiame laikmetyje, kokioje santvarkoje ir kokiomis galimybėmis gyveno tuometinė Lietuva.
Komiksas yra skirtas skaitytojams nuo 13 metų, tačiau tai nėra rodiklis, kad jis nebus įdomus suaugusiems. Priešingai – knygoje teksto, kuris interpretuotai skamba personažų lūpomis, nėra daug. Gerokai daugiau vietos užima paaiškinimai, kurie kalba apie kontekstą ir situacijas, į kurias pateko Vincas Grybas, kaip pavyzdžiui, jis negalėjo nuvykti į Simono Daukanto paminklo Papilėje atidarymą, nes tiesiog nebeliko pinigų bilietui – skulptorius net ir savas lėšas aukojo paminklui, kad šis taptų tuo geresniu – ir apie tai pasakodamos autorės skaitytojams pateikia du autentiškus laiškus, kuriuose kalbama apie tai, kaip vyko paminklo atidarymas ir kaip buvo pasigesta jo autoriaus.
Kalbant apie šiuos laiškus – jie nepaprastai įdomūs. Jau minėjau, kad komikse į akis krinta nuotraukų ir atvirukų įtraukimas į komikso stilių. Kitas dalykas yra Vinco Grybo laiškai. Įdomiausia, kad jie pateikiami XX amžiaus pradžios kalba, kurioje yra šiandien nemažai jau nevartotinų išsireiškimų. Tačiau keliaujant šių laiškų eilutėmis skaitytojo viduje didėja įtampa, kuria kelia šypsnį, kursto fantaziją ir tarsi verčia pačiam atsidurti skulptoriaus vietoje.
Prie komikso teksto ir kalbos reikėtų pridėti dar ir tai, kad nevengta šiek tiek įvelti ir komiškumo jausmo. Iš personažų lūpų bėgantys žodžiai apie skulptūras ir paminklus neretai pasitinkami antraeilių personažų nesupratimo gestais – ir tai labai natūralu, nes tuo metu Lietuvoje menkai kas težinojo ir suprato, kaip reikia kurti paminklus, Vincas Grybas čia buvo tarsi vėliavnešys.
Iliustruotoja Lina Itagaki skaitytojams jau gerai žinoma, o bene garsiausiu jos darbu yra laikomas komiksas „Sibiro haiku“.
Negalima neužsiminti apie patį Vinco Grybo personažą komikse. Čia jis yra vaizduojamas kaip ryžtingas šeimos žmogus, daug atsidavęs Lietuvai ir nepaprastai mylėjęs savo darbą ir juo tikėjęs. Jis skaitytojams, kurie nėra susipažinę su skulptūros menu ir kūrybos užkulisiais, atveria suvokimo duris – kad skulptūra yra ne tik iš tam tikros medžiagos nulipdytas kūrinys. Skulptūra – tai tarsi nauja gyvybė, kurią reikia sukurti ir užauginti. Šis aspektas kūrinyje stipriai jaučiamas.
Kita vertus, „Grybo auksas“ auksas kalba tik apie vieną skulptoriaus gyvenimo pusę, tačiau menkai teužsimena apie Vinco Grybo politinio gyvenimo siekius, platesnę visuomeninę veiklą. Tikrai nesupykčiau, jei komiksas būtų buvęs didesnės apimties ir apimtų platesnį Vinco Grybo gyvenimo vaizdą – tai leistų dar įdomesniu kampu pažvelgti tiek į skulptorių, tiek jo darbus, tiek sunkumus, su kuriais susidūrė jo amžiaus Lietuva.
Banalu būtų pasakyti, kad tai komiksas vien tik apie Vinco Grybo gyvenimą. Į knygą, kaip jau minėjau, sugula suvokimas apie skulptūrą kaip skulptūrą, tačiau šalia to skaitytojas leidžiasi į kelionę po Lietuvą, iš arti stebi skulptūrų idėjų užuomazgas bando suprasti, kokią ugnį reikia pereiti, kad skulptūra mintyse taptų realybe.
Komiksas man priminė Miglės Anušauskaitės darbus – „10 litų“, „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“ – mat istoriniame kontekste kalba apie neeilinę asmenybę, kurios palikimo galima rasti keliaudami po Lietuvą. Įdomus autorių pasirinkimas kalbėti apie Vincą Grybą komikso stiliumi – ir, pripažinkime, šis žingsnis žavus tuo, kad jis suteikia galimybę, kad apie skulptorių sužinos platesnis žmonių ratas, ypač tas skaitytojų būrys, kuris, galbūt, nebūtų ryžęsis skaityti įprastos knygos, apie skulptorių, bet susidomėjo komiksu.
Ir, žinoma, knyga, nors ir norėtųsi dar šiek tiek platesnio žvilgsnio į Vinco Grybo „auksą“, knyga turi savo įkvėpimo – kaip nepasiduodi ir siekti savo tikslų.
Knygos autorės nuveikė sunkų darbą – papasakoti ir į 100 puslapių komiksą sutalpinti tokį kiekį informacijos nėra lengviausia užduotis. Tačiau tas 16 mėnesių darbas yra vertas skaitytojo laiko – ne tik dėl naujų žinių apie Lietuvos istoriją, bet ir dėl naujų idėjų apie gyvenimo kasdienybę.
Dar vienas komiksas į lietuvių autorių lentyną. Tad belieka palinkėti, kad skaitytojams ir toliau netruktų šio nepaprastai įdomaus žanro knygų –kūrinių, kurie yra atgaiva skaitytojams ir naujas iššūkis kūrėjams. Bet Vincas Grybas ir pats jau įrodė – įmanoma net ir tai, kas atrodo ranka nepasiekiama.
