Lig šiol Kristinos Gudonytės kūriniai buvo skirti vaikams ir paaugliams. „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“, „Jie grįžta per pilnatį“ - jaunuomenės godžiai skaitytos knygos. Ir ne tik jaunuomenės… Garbingi apdovanojimai, teikiami solidžių komisijų, byrėjo vienas paskui kitą, keldami džiaugsmą Kristinos gerbėjams ir šiokį tokį nerimą literatūros tyrėjams: matėme ne vieną autorių, kurio galvelę apsuko jau pirmasis apdovanojimas. Aukštyn pakeltos nosys kažin ar padeda kurti, dar labiau trukdo garbingai narystei literatūros bendruomenėje.
Kristinos Gudonytės gyvenime būta ir šalto, ir karšto, tad tie galvos svaigimai, kuriuos sukelia pripažinimas, jai negresia. Aktorė, scenaristė, režisierė, dailininkė savosios leidyklos ieškojo ilgai. Neįtikėtina: „Blogos mergaitės dienoraštis“ keletą metų klajojo nuo vieno leidėjo pas kitą, kol pagaliau pasirodė 2009 metais (leidykla „Laisvos valandos“). Knyga išleista atsainiai. Nerimaudama laukiu tos dienos, kai turėsiu ją grąžinti į biblioteką: „Blogos mergaitės dienoraštis“ byra mano rankose, tartum liudydamas du svarbius faktus. Pirmasis džiugus: knyga uoliai skaitoma. Antrasis niūrokas: knygas paaugliams įprasta leisti kuo pigiau. Atseit, neilgas jų laikas.
Kai „Drugelius virš bedugnės“ jau ne skubotai sklaidžiau, o atidžiai skaičiau, apėmė jausmas: aš jus, knygos veikėjai, pažįstu.
„Blogos mergaitės dienoraštį” privalėjau atsiversti dar kartą. Kaip kitaip… Kai „Drugelius virš bedugnės“ jau ne skubotai sklaidžiau, o atidžiai skaičiau, apėmė jausmas: aš jus, knygos veikėjai, pažįstu. Ir Kotryną, ir jos mamą, ir senąją aktorę, kuri sugeba raiškiai prabilti net iš anapusinio pasaulio. Nedaug reikėjo laiko, kad susivokčiau: „Drugeliai virš bedugnės“ - „Blogos mergaitės dienoraščio“ tęsinys.
Bet ar jie, tie drugeliai, skirti paaugliams? Kodėl autorė (ir leidykla) nutarė, kad dviejų knygų giminystę dera nutylėti? Ar per keletą metų pasikeitė „bloga mergaitė“ Kotryna? Ar kitaip ėmė rašyti Kristina Gudonytė? Štai svarbūs klausimai, į kuriuos bandau atsakyti.
Romanas „Drugeliai virš bedugnės“ visų pirma skirtas vyresniesiems paaugliams. Tuo neabejoju. Būtent jie yra svarbiausi knygos veikėjai: išradėjas, keistų sapnų regėtojas, dienos šešėlių vengiantis Cezaris, naiviuose meluose paskendusi, anapusinį balsą girdinti Kotryna, kvapus savaip uodžianti ir apie juos pasakojanti Ugnė. Trijulė susitinka psichiatrijos ligoninėje. Jie jauni, bet jau paženklinti: bendraamžiai jų keistenybes gal ir suvoktų, tačiau gydymąsi – ne.
Ar pasikeitė Kotryna? Taip. Pirmojoje knygoje ji gudriai melavo, vogė, pavydėjo. Antrojoje bando sutarti su sąžinės balsu – juk taip galima traktuoti iš anapus jai patarimus žeriančią bobulytę.
Dar labiau pasikeitė pati autorė. „Blogos mergaitės dienoraštį“ vartau bičiuliškai, kolegiškai nusiteikusi, bet… privalau konstatuoti: juntamas noras paaugliams skaitytojams patikti, įtikti, net pataikauti.
„Drugeliai virš bedugnės“ nepataikauja – tai ne paauglės bravūriškas dienoraštis, pagardintas smagiais žodeliais, tai suaugusio žmogaus pasekta istorija apie tuos, kuriuos kamuoja augimo, brendimo nerimas. Ir apie kitus, jau senokai suaugusius.
„Drugeliai virš bedugnės“ nepataikauja – tai ne paauglės bravūriškas dienoraštis, pagardintas smagiais žodeliais, tai suaugusio žmogaus pasekta istorija apie tuos, kuriuos kamuoja augimo, brendimo nerimas. Ir apie kitus, jau senokai suaugusius. Cezario sesuo psichologė Jovita, Ugnės muzikos mokytojas Jeronimas, tapęs valkata, rūpestingoji Kotrynos mama – jie eina savuosius kelius ir klystkelius. Štai ir atsakymas į klausimą, kodėl „Tyto alba“ nutyli, kad publikuoja „Laisvose valandose“ gimusios knygos tęsinį. Pasakojimas kitoks, jis savarankiškas, jis bus suvokiamas ir tiems, kurie neskaitė „Blogos mergaitės dienoraščio“, gal niekada jo neskaitys.
„Drugeliai virš bedugnės“ pasakoja ne tik apie žemiškus žmones. Knyga persmelkta lyg sakmėmis, lyg legendomis apie kadaise gyvenusius asmenis, jų tragišką pražūtį ir nenorą ar negalią ramiai ilsėtis kapuose.
Kas jie, tie vaiduokliai, vieniems knygos veikėjams matomi, kitiems ne?
Ligotų paauglių haliucinacijos? Vienišų svajoklių vizijos? Turtingos vaizduotės dovanos? Gal košmariškų sapnų šešėliai?
Vaiduoklių knygoje daugoka, gal keliais ir per daug. Tai įvelia į šiokią tokią painiavą, kurią atpainioti lemta dar vienam įdomiam veikėjui – nuošalaus kaimo žvejui Mykolui. „Ir nebijokit tų šmėkliukių, jos nepavojingos“ – ramiu balsu jis sako sutrikusiems jaunuoliams.
Šiokių tokių šmėkliukių turiu ir aš: skaitau vėlyvais vakarais, tad perskaitytos knygos kartais man sapnuojasi. Ypač tos, kurias rengiuosi recenzuoti. Atmintin (ir sapnan) įsirėžė ne kuris nors iš „Drugelių virš bedugnės“ veikėjų. Ir ne drugeliai ar bedugnė. Labiausiai įstrigo vaikiškas sviedinys, riedantis ten, kur pats nori – tai jis kieme, tai už tvoros, tai patvoryje, o kartais kyla net į kalną.
Akivaizdu: į kalną kyla ir Kristina Gudonytė. Neabejoju, kad jos naujausios knygos laukia palanki dalia: „Drugeliai virš bedugnės“ bus skaitomi ir paauglių, ir suaugusiųjų, sulauks kuo įvairiausių recenzijų. Labai noriu, kad bent vieną jų parašytų ne literatas ar literatė, o profesionaliam psichologų pasauliui priklausantis žmogus.
Ir… gaila, velnioniškai gaila, kad knygos viršelis toks perkrautas. Norom nenorom prisimenu „poničkas“, kurios stengiasi dailiai puoštis, bet visada persistengia: vienu papuošalu per daug.
Kita vertus, tai tik viršelis. Skatinantis skaityti net „poničkas“.
