Ispanų rašytojas Javier Marías nepasitenkina įprasta mirties ir meilės tema, jis randa ir naujų minčių – į viską pažvelgia per filosofijos prizmę, ir kitų būdų idėjoms perteikti – leidžia mintims laisvai skleistis ir nuolat kisti. Žmogaus nuomonė, vertinimas ir net elgesys priklauso nuo jo minčių. Deja, pastarosios yra ne pastovios, o nuolat kinta, laisvai skleisdamosi ir taip keisdamos mūsų suvokimą apie tam tikrus reiškinius ar įvykių vertinimą.
Rašytoją ne tiek domina pati meilės ar mirties esmė, kiek procesas: įsimylėjimas, susitaikymas su netektimi, gedėjimas ir filosofinė mirusiojo prikėlimo situacija.
Romane „Įsimylėjimai“ nagrinėjamos įsimylėjimo kaip proceso, meilės, artimojo praradimo ir susitaikymo su netektimi temos. Rašytoją ne tiek domina pati meilės ar mirties esmė, kiek procesas: įsimylėjimas, susitaikymas su netektimi, gedėjimas ir filosofinė mirusiojo prikėlimo situacija: susitaikius su netektimi atsiveria kitas gyvenimo etapas, kada gyvenama palikus praeitį, ir artimiesiems iš naujo reikėtų susitaikyti su hipotetiniu mirusiojo prisikėlimu. Rašytojas iškelia idėją, kad jau susitaikius su žmogaus mirtimi, dar sunkiau būtų susitaikyti vėl naujai jam atsiradus mūsų gyvenime. Ir tas mirusiu laikyto žmogaus atgijimas atneštų ne džiaugsmą, o tik sutrikdytų jau nusistovėjusią tvarką. Į mirtį rašytojas žvelgia filosofiškai: ji gali būti suvokiama ne tik kaip viena sunkiausių netekčių, bet ir vertinama kaip atverianti naujas perspektyvas gedintiesiems, jei tik jie sugeba jas pastebėti ir jomis pasinaudoti.
Taip pat ir meilė – ji nebūtinai turi būti džiugi ir pakili arba viską naikinanti. Pagrindinės veikėjos įsimylėjimas, nors stiprus ir aistringas, tačiau su stipria racionalumo, žemiškumo gaida. Tai ne nevaldomas, visa apimantis jausmas, o veikiau to jausmo interpretacija, analizavimas. J.Marías intelektualiniu filosofiniu skalpeliu atveria (pra)radimo, (ne)išsipildžiusios meilės, santykių kūrimo ir žlugimo, abejonių savimi ir kitais temas. Romanas, kuriame detektyvinė užuomazga, motyvų ir nužudymo versijų įvairovė pasirenkama kaip būdas kalbėti apie suvokimo kintamumą – niekas nėra taip, kaip atrodo. Nei gyvenime, nei knygose. „Įsimylėjimuose“ intensyvi filosofinė mintis, tačiau ne siužetas.
Siužetas gana paprastas: Madrido leidykloje dirbanti Marija Dols stebi nuolat į tą pačią kavinę pusryčiauti ateinančią porą. Mergina tiek pripranta prie sutuoktinių, kad tarsi juos ir pažįsta. Vieną dieną stebimos poros vyras žiauriai nužudomas. Marija seka bylos eigą, pasineria į nusikaltimo aiškinimąsi, tačiau ne veiksmais, o mintimis, analizavimu, interpretavimu, stengdamasi suvokti žudiko motyvus, išgyventi tai, ką išgyveno Desvernė – nužudytas vyras. Marija duoda valią vaizduotei. Mergina netgi randa progą ir išdrįsta pareikšti užuojautą našlei Luizai. Našlės namuose ji susipažįsta su Chavjeru. Vyras žavus, intelektualus, net paslaptingas. Ar jis siekia Luizos dėmesio? Marija ir Chavjeras tampa meilužiais. Chavjeras merginai atskleidžia Desvernė nužudymo motyvą ir aplinkybes, o visko vertinimas priklauso tik nuo Marijos minčių – nuolat kintančių, besimainančių, nepastovių.
Beje, visas romanas parašytas iš Marijos Dols pozicijų, nors detaliai aprašomi jausmai, tačiau iš tikrųjų nežinome, kaip jaučiasi našlė, ką jaučia Chavjeras, išgyvenimai pateikiami ne iš jų pozicijų. Nurodomos Chavjero elgesio priežastys, tačiau pateikiamas Marijos vertinimas ir jos matymas, o ne paties vyro mintys ar jausmai; bent jau tiesiogiai. Galime tą patį žmogų regėti radikaliai skirtingoje šviesoje... Ir, kas be ko, tas regėjimas nėra pastovus, jis kinta, kaip ir mūsų mintys. Tik labai plonytė linija skiria, kur tikrovė, o kur mūsų susikurta iliuzija, minčių keitimasis priverčia Mariją suvokti žmogaus nepastovumą, imti abejoti savimi.
Nors J.Marías lyginamas su magiškosios realybės ikona G.G.Marquezu, „Įsimylėjimuose“ mintis kinta laisvai (panašiai kaip pasąmonės srauto kūriniuose), ji yra nepastovi ir nevaldoma žmogaus valios: išryškėja ne tiek magija (ne)realybėje, kiek magija mūsų mintyse, galvoje.
J.Marías už romaną „Įsimylėjimai“ pelnė nacionalinę Ispanijos prozos premiją ir yra nuolat minimas tarp galimų kandidatų gauti Nobelio premiją. Tačiau talentingasis rašytojas, paklaustas apie tai, greičiausiai numotų ranka į išvardytas premijas ar galimybes būti įvertintam pasauliniu lygiu ir imtųsi ilgų bei rimtų svarstymų, ką rašytojui reiškia premija, kaip ji keičia gyvenimą, kokią prasmę ar beprasmybę slepia savyje... Bent jau panašu, kad šis ispanų rašytojas gali taip pasielgti, nes filosofinės mintys po „Įsimylėjimų“ rodosi neatskiriamos nuo paties kūrėjo.
„Įsimylėjimuose“ ne tiek svarbus detektyvinis turinys, kiek filosofija ir idėja, kad mūsų mintys nuolat kinta, o nuo to priklauso ir aplinkos suvokimas, vertinimas, analizavimas, interpretacija... Iš esmės nuo mūsų minčių eigos priklauso viskas: tas pats įvykis gali turėti kelias versijas, stebinti skirtingais to paties žmogaus vertinimais ir atskleisti tiek banalius, tiek netikėtus aspektus. Meilė ir mirtis tarsi du neatskiriami poliai: nuo senų laikų aišku, kad be vieno neįmanoma kita, ir atvirkščiai. Šis romanas išryškina ne meilės ir mirties svarbą, o minčių galią tokiomis aplinkybėmis.
Šis romanas išryškina ne meilės ir mirties svarbą, o minčių galią tokiomis aplinkybėmis.
Lai jūsų nesuklaidina tai, kad minima, jog yra detektyvo elementų. Detektyvo rolė romane reikalinga perteikti filosofinei idėjai, tačiau peno jūsų vaizduotei ir minčių eigai bei kaitai – apsčiai. Knyga yra parašyta intelektualams, o ne vakaro pasiskaitymui – neiškentėsit išvedžiojimų, kurie ir yra romano vinis, nepajusite malonumo, jei neatsiduosite kiekvienam kūrinio žodžiui, nesieksite permąstyti kiekvienos išsakytos idėjos. Knyga ne veiksmo ir įtempto siužeto mėgėjams, o minties, filosofijos ir apmąstymų gerbėjams. Jei jums patinka knygos be dialogų, su minties vingrybėmis ir ilgais, bet anaiptol ne nuobodžiais svarstymais, jei tikitės ne laimingos, kur laimi „geriečiai“, pabaigos, o filosofinių aprašymų, jei jus domina poelgių motyvai ir jų paaiškinimas – skaitykite. Romanas tikrai vertas jūsų dėmesio ir laiko, jeigu norisi rimto filosofinio turinio.
