Tokio nuoširdaus pokalbio turbūt nesu turėjusi su jokiu kalbintu žmogum. Kalbėjom tris valandas kaip moterys, kaip rašytojos, kaip žurnalistės, kalbėjom apie tai, kaip gimsta romanai ir jų personažai, apie tai, ką reiškia laisvai reikšti savo nuomonę Rusijoje, ir apie tai, kur smagiausia gyventi, apie duoklę talentui ir nelengvai gimstančius kūrinius.
Mano didelei nuostabai ji išsitarė, kad jai pačiai romanas „Italų pamokos“ patinka daug labiau už „Lazario moteris“, nors pasaulinė šlovė aplankė būtent pastarąją knygą. Ir tada, klausydama, su kokia meile ji pasakoja apie „Bedievišką skersgatvį“ – taip originalo kalba (Bezbožnij pereulok) vadinasi romanas – įrašiau jį į artimiausių must read knygų sąrašą. Sakyčiau, rusiškas pavadinimas labiau atspindi esmę, nei „Italų pamokos“, nors Bedieviškas skersgatvis – tai viso labo gatvelės pavadinimas Maskvoje, kurioje pagrindinis herojus pagaliau surado savo bedievišką laimę.
Supratau, kodėl Marinai toks svarbus buvo šis romanas – skaitant tiesiog atgaminau jos frazes apie Rusiją, jos papasakotas svajones apie gyvenimą Toskanoje, jos pastebėjimus apie tai, kokie laimingi senukai Vienoje, apie tai, kas ją pačią trikdo Rusijoje.
Suprantu ir tai, kodėl šis romanas ne toks populiarus užsienyje. Nes jis apie mus. Apie mūsų kartą. Apie mūsų (ne) laimingą sovietinę vaikystę.
Skaitydama, kaip Malia pakviečia daktarą Ogariovą išgerti kavos, prisimenu, kaip Marina pasakoja pažinties su savo mylimu vyru Ivanu, beje, taip pat daktaru, detales, kai ji, nugalėjusi drovumą, pagaliau išdrįso jį pakviesti kavos. Apskritai, Malios personaže, iš esmės pakeitusiame nelaimingo Ogariovo gyvenimą, radau labai daug pačios Marinos minčių. Ir net išvaizda jų man rodės panaši.
Suprantu ir tai, kodėl šis romanas ne toks populiarus užsienyje. Nes jis apie mus. Apie mūsų kartą. Apie mūsų (ne) laimingą sovietinę vaikystę. Apie tuos, kurie dar prisimena, kad stikliniai kefyro buteliai buvo uždaryti žalia, o pieno – balta folija, apie tai, kad kiekvienuose namuose buvo taburetė su įspaustos mėsmalės ženklais, spurgos su džemu kainavo keturias kapeikas, o smulkūs pinigai buvo taupomi rudoje indiškos kavos dėžutėje.
Visų prisiminimuose likę tos rudos basutės iš „Vaikų pasaulio“, laižomos verdamos uogienės putos, viena akim mirkčiojantis Peliukas Mikis nuo importinio kažkurio vaiko penalo, iš slidaus celofano slystančios pieniškos dešrelės, pliušiniai žirniai ant kaproninių kaspinų, laikančių standžiai supintas kasas.
Net kai skaitai apie sovietinę mokyklą, dviprasmę ugdymo sistemą, abejingus mokytojus, reiklius tėvus, siekiančius žūtbūtinai nulipdyti teisingą pilietį, kai skaitai apie didžiuosius kombinavimus, deficitų ieškojimą, gyvenimą nuo algos iki algos krapštant kapeikas, plušant soduose, ieškant maisto ir bandant išsaugoti žmogiško orumo likučius, galiausiai, tikintis, kad vaikas užims tinkamas pareigas ir jo gyvenimas taps daug lengvesnis.
Mūsų tėvai ir mokytojai buvo gal šiek tiek kitokie, bet kiekvienas pažinojom ir tokių personažų, apie kuriuos rašo Marina. Net jei mūsų sovietinė vaikystė buvo sąlyginai laiminga, skaitant vėl sugebam pajausti tą uždaros sistemos kartėlį, žmonių veidmainystę, būtinybę kažką kombinuoti, apeiti, sukurti savo išgyvenimo taisykles.
Visa tai mes suprantam iš pusės žodžio. Visa tai mes juntame tarp eilučių. Mums užtenka trumpų autorės sakinių. Netgi jų nuotrupų. Netgi vieno žodžio užtenka, kad vaizdas iškiltų mums prieš akis. Mes galime suprasti, kodėl Ogariovas buvo nelaimingas. Kodėl jo tėvai ir jo mokytojai taip atsainiai elgėsi. Ir kodėl Malia turėjo būti pamišusi, kad galėtų parodyti, kaip turi jaustis laisvas žmogus.
Vokiečiai, prancūzai ir kiti kapitalistinę vaikystę turėję vakariečiai to taip paprastai nesupras. Jiems reikia ilgų išnašų, o kai kurių dalykų net paaiškint neišeina, kad ir kiek žodžių suvartosit. Ir kam, sakykit, įdomu skaityti romaną, kurio kontekstas turbūt būtų didesnis nei pats tekstas.
„Lazario moterys“ – istorinis romanas, kurio tik nedidelė dalis veiksmo vyksta šiais laikais. O istorija, pasak autorės, toks dalykas, kurio nebėra, ją mes linkę idealizuoti, nes niekas tiksliai nebeprisimena, kaip ten kas buvo ir vis tiek jau nieko nebepakeisi, tereikia atrasti, kuo didžiuotis. Skaityti apie šių laikų skaudulius daug kam nemalonu, nes lyg ir reikia pradėti gilintis, ieškoti priežasčių, uždavinėti sau klausimus, o tai jau senai išėję iš mados ir niekas tam nebeturi laiko.
Mano akimis žiūrint, šis romanas yra tikras šedevras. Pagrindinis personažas – Ogariovas – vienišas, niekam nereikalingas žmogus, lyg per klaidą patekęs į šį pasaulį, į visiškai jam netinkančią santvarką, tarp juo visai nesirūpinčių žmonių.
Jis kaip piktžolė – kaip sugeba, taip auga, jausdamasis visai niekam nereikalingu. Jis jaučia, kad nemoka gyventi, džiaugtis, kombinuoti, kaip tai daro kiti. Jam niekas neteikia džiaugsmo. Jis nemoka konkuruoti. Jis net mylėti nemoka. Net savo žmonos Antoškos, kuri dėl jo bet ką gali padaryti ir myli jį besąlygiškai. Ir kuri yra tokia pat nelaiminga, kaip ir jis, tai kaip gali kas nors išeiti iš tokios santuokos.
Romane pažerta daug kritikos Rusijai. Daug skausmo, kad toje šalyje gyvenantys žmonės priversti tiek daug kentėti.
Ir tik Malia, tik pamišėlė Malia, sugeba atverti jam akis, išvežti į užsienį ir parodyti, kad net ir jis vis tik gali būti laimingas. Savo melancholiškomis gaidomis ir dažnai apimančia mažo žmogaus gyvavimo beprasmybės nuojauta „Italų pamokos“ man priminė Johno Williamso „Stounerį“. Abiejų knygų pagrindiniai herojai gyvena niekam nereikalingą gyvenimą be džiaugsmo, be troškimų, be meilės. Vieniši iki skausmo. Ir jų gyvenimas nupasakotas taip vaizdžiai ir jautriai, kad skaitant jauti tą buką skausmą, bandantį prasibrauti giliau, nei tu norėtum jį įsileisti.
Romane pažerta daug kritikos Rusijai. Daug skausmo, kad toje šalyje gyvenantys žmonės priversti tiek daug kentėti. Ne itin matomos, bet taiklios pašaipos strėlės lekia į kyšininkus biurokratus, daktarus, policininkus.
Pamatęs vakarų pasaulio Ogariovas tarsi pabunda ir pradeda uždavinėti sau klausimus: „Dvidešimtas amžius pervažiavo Europą taip pat baisiai kaip ir Rusiją. Bet jie – prašom, šypsosi. Rengia muziejuose ekskursijas savo pamišėliams, išvietes vežimėlininkams, koneveikia politikus, daro sūrį. Gyvena. Ogariovui ūmai pasidarė skaudu. Taip skaudu, tarsi iš jo būtų atėmę visą gyvenimą. Ir ne tik jo vieno. Tai tarsi padaryti operaciją aklajam – ir tuojau pat ramiai išdurti, netgi ne išdurti, o išlupti akis. Kad nieko nepamirštų.“
Pirmasis judviejų su Malia ginčas vyksta tada, kai ji įkalbinėja jį linkti gyventi Italijoje. „Ką. Aš. Čia. Veiksiu.“ – klausia Ogariovas. „Taigi gyvensi tu čia. Tiesiog gyvensi. Su manim.“ – atsako ji. Ir taip, paprastai ir trumpai atskleidžiama ta didžioji priešprieša tarp sovietinio ir vakarietiško ugdymo, tarp vis dar didžiule mentaliteto siena perskirtos Europos pusių.
Pirmiesiems nuo kūdikystės įkalta, kad reikia veikti, aplenkti kitus, tapti kažkuo, užimti pareigas, užsitvirtinti statusą, galiausiai – išgyventi. O antriesiems svarbu gyventi. Būti laimingais. Būti patiems savimi. Nesiekti svetimų svajonių, nesistengti nugalėti kitų, o tiesiog gyventi ir mėgautis. Paprasti žodžiai, kurie buvo neįsivaizduojami sovietiniais laikais ir kurių mūsų tėvai turbūt iki šiol dar neleidžia sau ištarti.
Pamenu kaip Marina, kalbėdama apie senukus, pasakė, kad jos šalyje į pensininkus žiūrima kaip į „otrabotanyj material“ – niekam tikusias jau panaudotas atliekas. Tiksliau ir nesugalvosi. Ji pasakojo, kad pamačius besišypsančias kavą geriančias senutes kur Italijoje ar Austrijoje jai visada pasidaro graudu dėl tokios neteisybės.
Romanas ne vien apie sovietinius laikus. Herojus gyvena šiais laikais ir mintys jo šiuolaikiškos. Netgi socialiniams tinklams kritikos plačiai atriekta: „Ogariovas, ačiū Dievui, jau suaugęs, neturintis tuščių iliuzijų, stebėjosi, kaip gali tūkstančiai žmonių nesuprasti tylėjimo vertės. Tai taip akivaizdu – garsiausiai skamba kaip tik tuščias būgnas. Sąžiningumas, tiesa, tikėjimas, drąsa, talentas – geriausia, kuo galėtų pasigirti žmogus, egzistavo tylumoje, nenutrūkstamo, mažai kam pastebimo ir tik todėl rezultatyvaus darbo nebylystėje. Nabokovas, klykiantis apie savo genialumą, Levas Tolstojus, pratrūkstantis šimtais postų per dieną – štai aš pavalgiau, štai pašikau, štai paleidau sparnuotą frazę – tai buvo neįmanoma.“
Autorės rašymo stilius – sodrus, spalvingas, kvepiantis lyg uogienė, išvirta iš žodžių. Tiršta, koncentruota, ne visiems lengvai pakabinama ir ne saldi. Na, gal vos vos. Nuo kelių šaukštelių pasisotini, bet vis tiek negali padėti šaukšto. Literatūros gurmanams.
Tiesą sakant, perskaičius šią knygą, kokiai savaitei nugrimzdau į tylią melancholiją. Kilo noras užsidarius visas duris pasėdėti tarp savų apiplėšytų prisiminimų, pasidžiaugti, kad turėjau geresnę vaikystę, nei romano herojai, nes turėjom visus galimus vidutinės klasės atributus – butą blokiniame name su dviem balkonais, žiguliuką, garažą, sodą ir giminių kaime.
Ir net apelsinų žiemą gaudavau – tėtis po vieną parnešdavo iš darbo. Sutaupęs nuo savo pietų. Ir vis tiek, kai sutinki laisvus žmones, užaugusius laisvame pasaulyje, ta mūsų vaikystė kartais atrodo tokia netikra, lyg kompiuteriniame žaidime sukurta, kur kažkas aukštesnis nustato taisykles, smaginasi kurdamas tavo namus, draugus, darbus, kur gali nusipirkti tik nustatytą kiekį daiktų ir vaikščioti tik iš anksto nupieštais keliais.
Ir esi nuolat stebimas. Žingsnis į šoną – ir bus paspaustas negailestingo susidorojimo mygtukas.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje „Berlyno dienoraštis“
