Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, o į lietuvių kalbą vertė „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė Violeta Tauragienė.
Verta pastebėti, kad pastaruoju metu pasirodė dvi šio britų autoriaus knygos. Be „Mes susitinkame čia“ lentynose skaitytojai gali rasti ir „Kaip menas moko matyti“. Tačiau šį kartą mes koncentruojamės į keliones po Džono pasaulį – fizinį ir metafizinį.
-
Knygos recenzija. Chinua Achebe „Sugriūva viskas“ – visuomenių akistata
-
Knygos recenzija. Naomi Alderman „Galybė“ – iškreiptas pasaulis ar ironizuota dabartis?
-
Knygos recenzija. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriškas realybės portretas
-
Knygos recenzija. Tamsioji sielos naktis
-
Knygos recenzija. Siurrealistinė psichoanalizė romane „Karštas pienas“
Pradėjęs pasakoti apie Džono susitikimą Lisabonoje su prieš penkiolika metų mirusia motina, rašytojas J.Bergeris tarsi praveria dar nematytas duris, už kurių – neregėtas literatūrinis kasdienybės pasaulis. Tai erdvė, kurioje mirusieji vėl tampa gyvaisiais, o įprasta kasdienybė nebetenka nei fizinių, nei metafizinių ribų.
Džonas leidžiasi į pokalbį su motina – apie šeima, jos pomėgius. Ir šie pašnekesiai, vykstantys įvairiosiose Lisabonos vietose, pieša naują motinos paveikslą. Tokį, kokios pats Džonas dar nebuvo matęs.
Vėliau jis sutinka svarbų žmogų iš paauglystės, studijų laikų. Visi jo pašnekovai arba žmonės, kuriuos jis prisimena, kurie yra kažkuriuo jo gyvenimo tapę svarbiais, reikšmingą posūkį sukūrusiais asmenimis – jau mirę. Bet iš Džono praeities į jo būties kasdienybę jie žengia gyvesni nei bet kada anksčiau. Pokalbiuose atsiveria kitos asmenybės pusės, leidžiančios iš naujo pažinti žmones, laiką, kuomet jie buvo gyvi. Pašnekesiuose atsiveria gyvenimo išmintis ir skaudi, bet pamokanti patirtis: „Gyvenime svarbiausia užsibrėžti leistiną ribą, Džonai, ir turi pats apsispręsti, kur ją brėžti. Negali nubrėžti jos kitiems. Pamėginti, aišku, gali, bet iš to nieko neišeis.“
Džono pasakojimas yra neatsietas nuo kelionių. Kartu su skaitytoju jis sau svarbius žmones sutinka Lisabonoje, Ženevoje, Krokuvoje, Madride ir kitose erdvėse. Miestuose, kurie nėra eiliniai ne tik savo istorijomis, bet ir patirtimis. Džono patirtimis. Visuose miestuose šis herojus atranda dar mažai pažintų vietų, dalija nuorodas skaitytojams apie miestų bei erdvių istoriją, siūlo į erdves pažvelgti nauju žvilgsniu. Tad mėgstantieji kūrinius apie erdvių pažinimą ir jų istorijas – neturėtų nusivilti.
Išties „Mes susitinkame čia“ turi du veidus. Viename jų – žmogiškoji patirtis, perteikta per Džoną. Joje atskleidžia žmonių santykių, likimo, nepastabiosios kasdienybės temos. Kalbant apie santykius, J.Bergeris kūrinyje labiau akcentuoja tuos likimus, kurie gyvenime kertasi kaip keliai kryžkelėje – jie kartais gali būti atsitiktiniai ir vieniems žmonėms nepalikti ryškaus įspaudo jų kasdienybėje, tačiau kitus paveikti gerokai stipriau.
O štai kitoje pusėje knyga atsiveria kaip miestų, geografinių nuorodų su istorijomis žemėlapis, skaitytojui praskleidžiantis miestų paslapties šydą. Detalūs, melancholiški ir iš bendro knygos konteksto išsiskiriantys erdvių pasakojimai gali būti sunkiau gvildenami tų skaitytojų, kurie nėra dideli tokio pasakojimo stiliaus gerbėjai.
Tačiau knyga patiks tiems skaitytojams, kurie pasiilgo sodraus, išskirtinio, poetiško teksto. Pats pasakojimas, kurį perteikė vertėja V.Tauragienė, balansuoja ties melancholijos ir meditacijos riba. Neatsitiktinai ir knygos galiniame viršelyje apie kūrinį literatūros ekspertė Jūratė Čerškutė atsiliepia taip: „Ši subtili knyga prašyte prašosi vengti literatūrinių aiškinimų – tiesiog ja mėgautis, medituoti ir grožėtis.“
Mane ši knyga žavėjo savo poetiškumu ir raginimu sustoti. Keliaudamas Džono gyvenimo puslapiais ir pats nejučia nusikėliau į savo vaikystę, pradėjau ieškoti simbolių, ženklų, kurie galėjo kažką reikšti mano gyvenime. Ir visai kaip žmogus J.Bergerio pasaulyje – pasinėriau į svarstymus, kaip pakrypsta žmonių gyvenimai ne tik po lemtingų susitikimų. Tačiau kaip jie pakrypsta po atsitiktinių akies mirksnių, kurie įvyksta neplanuotai?
Šis kūrinys, vadinamas romano, meditacijos apie gyvenimą ir romano mišiniu, verčia ne tik sustoti ir viską apsvarstyti.
Neatsitiktinai kūrinyje randama ir tokia citata: „Į mūsų gyvenimą įeina tiek kitų gyvenimų, kad jų nesuskaičiuosi“.
„Mes susitinkame čia“ – literatūrinės meditacijos kūrinys, kuris skaitytoją verčia ne tik pažinti, į garsius pasaulio miestus pažvelgti kitu kampu ir juose atrasti dar neregėto žavesio, tačiau ir atrasti noro bei jėgų vidinėms kelionėms po savo praeitį, kurioje glūdi daug nežinomybės. Šią nežinomybę praskleidžia J.Bergeris, kurio pasakojamame gyvenime išnyksta skausmas, neviltis ir netgi mirties – čia viskas atgyja ir alsuoja gyvybe.
Tai viena tų knygų, kurią skaityti reikia kitaip, jei norima pajusti tikrąjį jos žavesį: čia nepakanka versti puslapius ir keliauti istorija. Reikia mokėti sustoti, pajausti, kada reikia daryti pertrauką tam, kad pajustume ne tik atplūstant teksto malonumą, bet ir gebėtume į jį įsiklausyti, suvokti tai, ką jis mums nori duoti.
Tuomet atsiveria tikrųjų J.Bergerio susitikimų žavesys.
