Knygos siužetas nėra nuoseklus. Maždaug pusėje biografijos aprašomas Einšteino gyvenimas iki jo didžiųjų pasiekimų, aiškinamos priežastys, kaip ir kodėl Einšteinas tapo fiziku, kaip atsiskleidė genijaus savybės, kas jį paskatino domėtis erdvėlaikiu.
Antrojoje pusėje labiau gilinamasi į jo sukurtą reliatyvumo teoriją, kuri aiškinama taip paprastai, kad kiekvienas, net ir nesidomintis fizika, ją supras, taip pat aprašomas tolesnis Einšteino gyvenimas iki jo mirties, labiau akcentuojant jo, kaip aktyvaus pacifisto ir visuomenininko, charakterio savybes; viskas siejama su politine XX amžiaus pirmosios pusės padėtimi.
Sunku patikėti, kad šią biografiją rašė vienas žmogus, nes skirtumas tarp pirmosios ir antrosios dalių didžiulis – pirmoji pusė knygos traukte įtraukia į įvykių sūkurį, labiau primena grožinį kūrinį nei biografiją, tačiau antrojoje dalyje skaitytoją, mažiau besidomintį istorija, neretai gali apimti nuobodulys – daugiau remiamasi faktais, datomis – pasakojimas virsta monotoniška biografija.
Knygos „vinis“ – humoristiškai piešiama A.Einšteino asmenybė. Atskleidžiamas jo neįprastas būdas, polinkis į kūrybą, netgi pateikiama keletas Einšteino sukurtų eilėraščių:
Nuo denio su pypke burnoj
Ir savo pareiga galvoj
Į jūrą žvilgčioja ramus
Štai kapitonas atidus.
Jis vadas jūroje, laive,
Visi jo klauso kaip kare.
Ko vertas, žino jis išties –
Pasaulį regi iš šalies.
Kiekviename puslapyje cituojama ne mažiau kaip kartą – tuo pagrindžiamas J.Neffe piešiamas paveikslas, leidžiama pačiam skaitytojui savaip suprasti Einšteiną ir jo poelgius. Visgi skaitant knygą kartkartėmis atsiranda dirbtinumo jausmas – matomas autoriaus noras sukurti bestselerį ir dėl to specialiai labiau išryškintos blogosios mokslininko savybės. Reliatyvumo teorijos sukūrimas išvis vaizduojamas kaip atsitiktinių aplinkybių susidėliojimas į palankią įvykių seką. Einšteino asmenybė bandoma atskleisti iš įvairių pusių fiziko per daug neišaukštinant, tačiau tuo pačiu siekiama ir išskirti jį kaip genialią personą. Būtent dėl to atsiranda autoriaus prieštaravimai sau pačiam.
Įspūdingas literatūros sąrašas (beveik keturi puslapiai veikalų pavadinimų), keliolika nuotraukų, A.Einšteino laiškų nuotrupos – įdėta be galo daug pastangų parašyti gerą biografiją. Pagrindinė problema, kodėl knyga nėra tobula – aprašoma ne mokslininko biografija, o jo žymiosios reliatyvumo teorijos istorija su intarpais apie jos kūrėją. Tačiau tai netrukdo suprasti Alberto Einšteino asmenybės – ironiškos, arogantiškos, smalsios figūros, – humoristiškai žvelgiančios į antisemitizmą, karus egzistencializmo krizės laikotarpiu bei iki gyvenimo galo likusį ištikimą savo vienintelei meilei – fizikai.
Vertinimas: 4.
