Šią knygą, kaip ir pirmąją trilogijos dalį „Vyras be trūkumų“, iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, o išleido leidykla „Tyto alba“.
„Žmona su paslaptimi“ – tai antras trilogijos apie gerbiamą advokatą Edvardą Fedresą pasakojimas. Šis personažas – advokatų ir teisėjų bendruomenės legenda, įstabią karjerą susikūręs Azijoje, kur ir gimė. Jis – Radžo našlaitis, vargšas vaikas, kurio tėvas jį iš Azijos išsiuntė mokytis į Britaniją. Vaikas, kuris tapo legenda.
Honkongo advokatų žvaigždė Federsas veda Betę – jos gerai net nespėjęs pažinti. Susirašinėjęs su ja laiškais, jis nusprendžia kurti bendrą gyvenimą su ja. Betė sutinka už Federso tekėti, tačiau davusi pažadą sutinka tikrąją gyvenimo meilę. Meilę, kuri pavėlavo.
-
Knygos recenzija. Reikalinga L.Kojalos knyga apie Ameriką, kuri grįžta namo
-
Knygos recenzija. Normalumo paieškos Sally Rooney romane „Normalūs žmonės“
-
Knygos recenzija. Philippe Claudel „Šuns archipelagas“ – visuomenės ydų mišinys
-
Knygos recenzija. Žvilgsnis į Dievo užrašų knygeles
-
Knygos apžvalga. Gotiškoji Undinės Radzevičiūtės „Grožio ir blogio biblioteka“
Kas yra Betė? Kaip ji susipažino su Federsu? O kaip ji sugebėjo su juo išgyventi penkiasdešimt metų, nors jis ir nebuvo tikroji jos gyvenimo meilė? Kaip gyvenimas skiriasi tarp skurdo visuomenės ir prestižinių advokatų bei teisėjų bendruomenės? Tai klausimai, kurie visos šios knygos metu kursto įtampą, mat kūrinyje į Federso gyvenimo pasiekimus žvelgiama per Betės prizmę.
Romane ryškiai brėžiama santuokos ir šeimos linija. Ji knygoje atsiveria kaip esminė gyvenimo sudedamoji dalis, kuri, nepaisant savo sėkmingumo ir laimės lygio, yra neišvengiama. Romano puslapiuose Betė tampa tos visuomenės dalies pavyzdžiu, kuriai santuoka tarp dviejų žmonių reiškia ne jausmus pačios santuokos pradžioje, bet jausmus, kurie kuriami dviem žmonėms jau pradėjus eiti bendrą gyvenimo kelią.
Tik šiame kelyje Betė pasirinko kitą vaidmenį – kūrinyje ji ne kartą akcentuoja, kad meilė nebuvo jos pasirinkimas, meilė pavėlavo. Betė pasirinko Federsą, kurį ketino pamilti eidama kartu gyvenimo keliu. Tačiau jos tikrąja gyvenimo meile liko didžiausias Federso konkurentas Veniringas, kurio dovanotus perlų vėrinius ji nešiojo visą gyvenimą.
Skaitant knygą gali pasirodyti kiek keista – ar tikrai Fedresas buvo toks aklas ir nieko nepastebėjo? Ar įmanoma, kad jis žinojo visas žmonos keliones ir jos antrojo gyvenimo klystkelius? Šie klausimai tik dar labiau kursto skaitytojo smalsumą.
Išskirtinis romano bruožas – ironija. Įdomiausia, kad ji nėra akivaizdi, jos skaitančiojo akis gali ir nepastebėti. Būtent šiuo ironišku žvilgsniu J.Gardam žvelgia į visus knygos personažus, jų tarpusavio santykius.
Kintantis laikas – dar vienas ryškus romano akcentas. J.Gardam skaitytoją vedžioja ne tik po suaugusios Betės gyvenimo koridorius. Skaitytojams atveriamas vaizdas, kuriame persipina vaikystė, paauglystė, jaunystė, tolimos senatvės miražas. Tuo pačiu šis pasakojimo akcentas suteikia galimybę iš arčiau pažvelgti į tam tikrų laikotarpių visuomenes, joms būdingus bruožus: kuo išskirtinis advokatų ir teisėjų luomas, kuo skiriasi kasdienybė Didžiojoje Britanijoje ir Azijoje ir t.t.
Nors pirmoji romanų ciklo dalis „Vyras be trūkumų“ yra vertinima kaip garsiausia trilogijos dalis, man pačiam pirmojo romano grožis atsiskleidė tik perskaičius „Žmoną su paslaptimi“. Jau anksčiau buvau rašęs, kad romaną kaip vienetą vertinti sunku, nes būtent pirmoje serijos dalyje buvo brėžiama Federso gyvenimo linija, „Žmonoje su paslaptimi“ – jo žmonos Betės. Pasakydamas, kad romanas vienas kitą papildo, nepasakyčiau nieko naujo. Tačiau tik būdami vienas greta kito šie kūriniai atsiveria kaip ironiška net ne šeimos meilės ar šeimos drama, o kaip dviejų suaugusių žmonių gyvenimo linija, kuri turi daug kryžkelių, kuriose Betė geba keliauti dvejomis skirtingomis kryptimis vienu metu.
„Žmona su paslaptimi“ patiks skaitytojams, kuriems įdomios subtilaus žvilgsnio į gyvenimą, žmogiškų santykių ir vertybių paieškų temos bei kūriniai, kuriuose žmonių dramos persipina su laikmečio nuotaika. Žinoma, kūrinys turėtų patikti ir subtilios ironijos mėgėjams. Man pačiam knyga įstrigo savo pilnatve. Tad beliko pasinerti į istorijos malonumą.
Beje, romanas taikėsi į leidinio „Los Angeles Times“ literatūrinį prizą, o pats Federso personažas nėra toks išgalvotas, kaip gali pasirodyti iš pradžių - J.Gardam iš realybės į fikcinį pasaulį perkėlė personažą Edvardą Federsą, mat jo prototipą buvo sutikusi realybėje.
Po „Moters su paslaptimi“ nekantraudamas laukiu paskutiniosios dalies vertimo – ji ne tik sudėlios visus istorijos taškus, bet ir, tikiu, atvers visus tris kūrinius kitomis spalvomis.
O laukiant galima mėgauti Betės gyvenimu – literatūrinės moters, kuri man atsivėrė tarsi gyvenanti du gyvenimus.
Juk tai, kas uždrausta, gyvenime labiausiai ir vilioja.
