Šį kartą norisi pristatyti būtent tokią knygą, kurią pamačius norisi paimti į rankas. „Raganiukė gūdžioje girioje“ pirmoji slovėnų rašytojos Janos Bauer knyga vaikams lietuvių kalba. Ši knyga išleista projekto, skirto skatinti skaitymą, lėšomis. Gabijos Kiaušaitės vertimas (leidykla „Nieko Rimto“) buvo pripažintas reikšmingiausiu ir meniškiausiu 2015 m. vertimu vaikams. Knygą iliustravo Caroline Thaw.
Taigi, kuo ši knyga kitokia? Viena vertus, šioje knygelėje nėra nieko naujo – personažai puikiai pažįstami, veiksmas vyksta girioje. Pagrindinė herojė raganaitė mūsų kultūrai gerai pažįstamas personažas. Juk mes nuo senų laikų draugaujame su nelabaisiais – raganomis ir velniais, kaukais ir kitais niekadėjais.
Ši raganaitė nuostabi, nes panaši į vaikus. Ji šėlsta, pyksta, bet tuo pačiu yra nuoširdi ir draugiška.
Rašytoja užsimena: „Pagrindinė veikėja raganaite tapo lietuviškame vertime. Originalioje versijoje tai visai kitokia išgalvota siaubūniška būtybė. Vardą jai davė mano trejų metų sūnus“.
Ši raganaitė nuostabi, nes panaši į vaikus. Ji šėlsta, pyksta, bet tuo pačiu yra nuoširdi ir draugiška. Raganiukė rašo dienoraštį – šio aspektu ji supanašėja į žmogų.
Šioje knygelėje gausu didaktinių elementų. Vaikai mokomi, kad draugystė yra labai svarbi. Miško gyventojai gyvena kaip ir žmonės - ištikus bėdai glaudžiasi vienas prie kito.
Knygos iliustracijos išsiskiria pastelinėmis spalvomis, švelniais potepiais, tačiau kiekvienas elementas išryškintas plonyte tamsia linija. Knygelės tekste nėra jokių įmantrybių – raidės didelės (skirta mažiesiems skaitytojams). Norint atkreipti dėmesį į tam tikrus vyksmus ar elementus, jie išryškinami didžiosiomis raidėmis, pvz., bombos turi tam tikrą savybę – J-O-S S-P-R-O-G-S-T-A (6 psl.), guminiai batai yra NEPERŠLAMPAMI, o kažkas ima BARBARBARBENTI. Tekste taip pat gausu ištiktukų - „BAM! BAM! BABOKŠT!“ (7 psl.), frazeologizmų - „šukuosena bado akis!“ (11 psl.). Vertimo tekstas labai žaismingas – gausu aliteracijų, asonansų: ,,Ryt jau bus trututū, čia bus mano šiurpum bū!“ (39 psl.). Priesagų pagalba dalis žodžių įgauna kitą atspalvį, pvz., bjauriukybė, taip apibūdinamas blogai besielgiantis gyvūnas. Tokie žodžiai suteikia tekstui žaismingumo, todėl jis tampa itin patrauklus ir paslaptingas, lengvai užkariauja mažųjų skaitytojų širdis.
Raganiukė yra labai patraukli tuo, jog ji labai miela būtybė, net keikiasi ji mielai, miškiškai: „Po šimts konkorėžių“ (8 psl.). Kuomet raganiukė bando su ežiu išsišukuoti plaukus, jis ją pamoko: „Tau nepakenktų pasimokyti gero elgesio, panelyte!“ (11 psl.). Skaitydami šiuos žodžius vaikai turbūt susimąstys, jog toks elgesys nėra tinkamas.
Šiame nuostabiame miške daug gyventojų, o kaipgi miškas be pelėdos. Ji kaip ir kitose istorijose – išmintinga būtybė, kuri gali patarti ar padėti išspręsti susidariusias problemas, todėl ežys ir skuba guostis ir skųstis pelėdai. Taip dar kartą sužinome, jog kai liūdna ar kažkas skriaudžia – reikia ieškoti pagalbos, ir kažkas būtinai padės. Be raganiukės girioje gyvena ir kitų įdomių gyvūnų: štai salamandra, kuri negalėjo užmigti dėl ginčo su sraige, nes taip sąžinė graužė. Autorė visus gyventojus vaizduoja kaip sąžiningus ir draugiškus, nepasisant to, kad jie dažnai susipyksta. Salamandra neužmigo, nes jai gėda, kad buvo nemandagi, kad visko neišsprendė dalykiškai. Knygelėje pažymima, jog net gyvūnai gali būti išsilavinę, pasirodo salamandra yra išsilavinusi, todėl jai mielesni eilėraščiai, o ne siaubo istorijos. Įdomu, kas ją išmokė skaityti, ir kas jos mokytojai? Apie tai knygelėje neužsimenama – tebūnie tai išsprendžia skaitytojo vaizduotė.
Šioje girioje gyvena daug išmintingų gyvūnėlių: net voveraitė žino, jog norint išsimuomoti būstą, reikia pasirašyti nuomos sutartį ir mokėti mokesčius.
Išmintingoji pelėda ežiui pataria neišvyti raganiukės pas prosenelę, nes taip problemos neišspręs, o raganiukė yra išdykus, nemandagi ir nepaklusni dėl to, jog jos niekas nemokė atskirti gėrį nuo blogio. Tiesiog reikia ištiesti pagalbos ranką ir viskas bus gerai. Sąsajos su žmonių pasauliu pastebimos gyvūnų elgesyje: buožgalviukai keikiasi, nes tėtis ir mama varlė yra didžiuliai keikūnai. Natūralu, jei vaikai girdi keiksmažodžius šeimoje, tai ir patys pradeda keiktis,net ir nesuprasdami, ar tai yra negerai. Beskaitant šią knygelę tenka pastebėti, jog net ir vienoje eilutėje rašytoja sutalpina tiek daug pamokančių gyvenimo situacijų.
Personažų vardai dažnai atitinka jų išvaizdą arba asmenines savybes, pvz., jei padaras dažnai niršta, tai jis yra Niršlys, o tas, kuris gąsdina – baisusi Piktūnas Dyglius piktasis. Dyglius todėl, kad šioje istorijoje ežys buvo baubu (ežiai juk dygūs), o žodžiai baisusis ir piktasis sustiprina pabaisos (ežio) bruožą – piktybę. Vertėja vietoje žodžio jėga vartoja – spėka. Tai taip pat labai naudinga mažiesiems skaitytojams, nes jie mokosi žodžių, kurių nelabai vartoja, bet kurie dažni lietuvių literatūroje. Paaugę vaikai gebės lengiau interpretuoti literatūros kūrinius.
Turbūt visi vaikai, kurie perskaitys šią knygelę, taps šios raganiukės draugais, nes ji juk tokia fantastiška. Galbūt šį raganaitė paskatins vaikus skaityti knygas, nes ji radusi ir perskaičiusi knygą liko sužavėta, netgi sugalvojo pasikviesti miško gyventojus į arbatos vakarėlį su knyga. Tiesa, miško gyventojai neskubėjo ateiti, bet galiausiai jai pavyko visus suburti. Galima numanyti, jog tokiu būdu rašytoja skatina vaikus skaityti: galima skaityti vieniems, su draugais, pasislėpus slaptavietėje, arba net įsivaiduojant raganiukę su visais gyventojais, kurie užsuko paskaityti knygos kartu.
Ši istorija baigiasi laimingai, ir ne todėl, kad raganiukė išskrenda, o todėl, kad draugystė nugalėjo. „Labai jus visus myliu“ (102 psl.), – ištarė raganiukė. Keli žodžiai reiškiantys daug...
