Galima karštligiškai sekti madą ir rinktis visų garbinamas knygas, kurios nušluojamos nuo knygų lentynų akimirksniu ir tampa bestseleriais, tačiau galima ir netikėtai atrasti naujus kultūros, naujus literatūros klodus.
Knyga turi itin įdomią formą, kuri net be didelių pastangų patraukia skaitytojo dėmesį.
Taip man nutiko ir su rašytojo Jaroslavo Melniko apsakymų rinkiniu „Anoreksija“. Dažnai sakoma: „Nespręsk apie knygą iš jos viršelio“. Šiuo atveju minėtas posakis negalioja. Knyga turi itin įdomią formą, kuri net be didelių pastangų patraukia skaitytojo dėmesį. Knygos viršelyje vaizduojama vieno apsakymo herojės istorija, tiksliau tariant, tos istorijos kulminacija. Pavadinimas taip pat ne išimtis, „Anoreksija“, toks pavadinimas yra ir viename iš 22 apsakymų. Ko gero, autorius norėjo, kad knyga įgytų visišką bendrystę ir stengėsi šiai knygai suteikti pavidalą, jog tai būtų tikras, nepaliestas, tarsi ką tik dienos šviesą išvydęs kūdikis.
Knygos koncepcija išskirtina. Knygą sudaro dvi dalys, kurios pavadintos „Realizmu“ ir „Siurrealizmu“. Norint parodyti priešpriešą net knygų puslapius dengia kita spalva. Pastarąjį skyrių nudažė šviesiai pilka, o „Realizmas“ lieka šviesiuose lapuose. Tarsi bandoma pasakyti, jog realybė ir taip aiški, joje nėra ko slėpti, viskas yra juoda ant balto, o štai siurrealistinė erdvė yra daug daugiau už mūsų suvokimo ribos. Kartais mūsų pasąmonė slepia daug daugiau nei galime sau leisti įsivaizduoti.
Kartais žmonės, daiktai įvelkami į tokius rūbus, kuriuose jų neįsivaizduotume. Pats rašytojas užsimena, kad nebūtina visų apsakymų skaityti iš eilės, tai nesugadins bendro vaizdo. Tačiau, mano nuomone, skaitydami iš eilės pamatysite atskirtis. Jos tikrai juntamos. Skaitant pilkuosius puslapius juntama gilesnė dvasinė potekstė. Gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, apsakymas „Sandėliukas“ itin jautrus ir priverčiantis susimąstyti apie tai, kaip abejingumas parodytas tėvams atsisuka prieš mus pačius. Kaip vaikai, palikę tėvų namus ir trokšdami pamatyti platųjį pasaulį, nebesugeba vertinti tai, kas yra svarbiausia – šeima, tėvai, tėvų meilė. Nei pinigai, nei užimamos pareigos neatneš laimės. Pavadindamas šį apsakymą „Sandėliuku“ Jaroslavas Melnikas labai taikliai, tačiau be juokių užuolankų apibūdina jausmus, jauno žmogaus jausmus tėvų atžvilgiu. Jie užrakinami sandėliukyje ir daugiau nebeįkvepia šviežio oro gurkšnio, kuris vadinasi meilė ir pagarba.
Knyga skirta labiau moteriškajai auditorijai, tačiau rekomenduoju ir vyrų giminei. Moteriškajai dėl to, kad apsakymų veikėjos dažniausiai moterys. Ypatingai realistiniuose apsakymuose. „Tėviška meilė“, „Šventojo Valentino diena“, minėtoji „Anoreksija“, „Žuvo Himalajų kalnuose“, visuose šiuose apsakymuose pagrindinės veikėjos moterys. Labai jautriai, pasitelkiant kasdieniškas situacijas, kaip apsakyme „Tėviška meilė“ arba „Prisirpusi slyva“ yra vaizduojamos moters vidinis pasaulis.
O aprašomas skausmas ir patirti išgyvenimai kiekvienai moteriai labai artimi ir išgyventi: pirmoji meilė, meilės netektis, išdavystė, pyktis, kerštas. Kai kurie apsakymai gali sukelti lengvą pasibaisėjimo jausmą, pasišlykštėjimą, pavyzdžiui, apsakyme „Žaidimas „Manęs nėra““ pagrindinė veikėja sutinka su bet kokiomis vyro iškeltomis sąlygomis, daro dalykus, kuriuos paprastam mirtingajam galbūt ir sunku suvokti, tačiau beribė meilė, dėl kurios ji taip elgiasi, kažkur dingsta ir ji nužudo savo mylimą vyrą. Nužudo dėl to, kad jis privertė ją stebėti, kaip apgaudinėja ją su kita moterimi. Ji galėjo padaryti bet ką, tačiau tokio pažeminimo ji neištvėrė, tai moralinis nuopuolis, kurio visos moterys bet kokia kaina stengiasi išvengti. Tai dvasinis pažeminimas, moralinis sutrypimas. Jis atskleidžiamas grubiomis, tragiškomis ir drastiškomis aplinkybėmis. Tačiau toks yra Jaroslavas Melnikas – charizmatiškas, nebijantis kitokių veiksmo fabulų ir erdvių. Humoras šiuose apsakymuose nėra pagrindinė ašis, tačiau, kai kur juntamas ir labai skaniai „suvalgomas“. Apsakyme „Žuvo Himalajų kalnuose“ autorius labai kasdieniškai, buitine kalba perteikia pasakojimą, todėl skaitant šį apsakymą, šypsena nedingta nuo veido.
Jaroslavas Melnikas – rašytojas, neįspaudžiantis savęs į jokius rėmus ir plačiai pasauliui skleidžiantis savitą kultūrą ir suvokimą. Williamas Styronas yra pasakęs: „Perskaičius gerą knygą, jūs turite įgyti patirties, pabaigoje jaustis šiek tiek išsekę. Ir turite išgyventi keletą gyvenimų skaitymo metu.“ Šio lietuvių autoriaus knyga tikrai privers jus palikti savo gyvenimus bent vienam vakarui ir apsilankyti dar netyrinėtuose.
