Norint parašyti sėkmingą detektyvinę seriją autoriui būtina, tiesiog privaloma sukurti įsimenantį, originalų, su kitų rašytojų knygomis sunkiai palyginamą pagrindinį personažą.
Jo Nesbo originalumo čia išties neprikiši. Jo knygų pagrindinis personažas policininkas Haris sunkiai primena tą šablonišką žavų, visuomet pasiryžusį ieškoti nusikaltėlių pareigūną. Atvirkščiai, Harį galbūt net galėtume vadinti antiherojumi. Priklausomas nuo alkoholio, sunkiai sutariantis su kolegomis, turintis nemažai problemų su moterimis, amžinoje depresijoje skendintis veikėjas. Tačiau kartu jis – bene geriausias specialistas skyriuje, turintis puikią nuojautą. Kamuojamas vidinių demonų Haris persekioja juos išorėje. Jis žino miesto landynes, turi savo mėgstamus toli gražu ne prašmatniausius barus, ir rašytojo tinklalapyje netgi galima surasti žemėlapį, kuriame sužymėtas „Hario Oslas“.
Kamuojamas vidinių demonų Haris persekioja juos išorėje
Sukūręs tokį originalų personažą Jo Nesbo išleido seriją trilerių, kurie jam pelnė populiarumą Norvegijoje, o vėliau ir visame pasaulyje. Dvi jo knygos („Pentagrama“ ir „Raudongurklė“) jau buvo išleistos lietuvių kalba, o netrukus lietuvių kalba leidykla „Baltos lankos“ išleis dar vieną jo kmygą „Gelbėtojas“.
„Gelbėtojas“ yra šių jau lietuvių kalba pasirodžiusių trilerių tęsinys, tačiau kažin ar knygų seka šiuo atveju yra itin svarbi, nes kiekviena jų yra atskira istorija, tik kai kuriomis gijomis susijusi su praėjusių knygų siužetais.
O šios knygos pradžioje autorius aprašo pirmąjį nusikaltimą, kuris veda į tolimesnius įvykius. Išganymo Armijos stovykloje išprievartaujama 14-etė mergaitė. Po 12 metų Osle prieš Kalėdas įvykdoma žmogžudystė. Tai – profesionalaus žudiko darbas, tačiau šįsyk jam nepasisekė. Dėl oro sąlygų jis negali palikti Oslo, o netrukus paaiškėja, kad jis padarė klaidą – nužudė ne tą žmogų. Jam reikia ištaisyti klaidą, tačiau Haris pasirengęs tam sukliudyti. Tiesa, užduotis ne iš lengviausių, mat profesionalus žudikas nepalieka beveik jokių pėdsakų, už kurių galima užkibti. Be to, Haris, nors šioje knygoje jau kiek susitvarkęs su alkoholio problemomis, turi kitų bėdų – naują viršininką, su kuriuo ne viskas klostosi sėkmingai, ir apninkančią paranoją. Autorius įtaigiai kuria ir niūrią Oslo, neprimenančio to išpuoselėto skandinaviško rojaus, atmosferą.
Jo Nesbo žino, kokiais būdais išlaikyti dėmesį. Tempas čia greitas, skaitytojas kiek pavedžiojamas už nosies klaidingomis nuorodomis prieš aptinkant teisingą kryptį, yra čia saikingų nukrypimų į socialines problemas, biblinių užuominų. Ir, kas svarbiausia, visa istorija galiausiai sugula į motyvuotą paveikslą.
Tai nėra vienas iš tų trilerių, kuomet nusikaltėlio tikrųjų motyvų paaiškinimas – „beprotis, ir tiek, tereikia jį sugauti“. Skaitytojas šiame psichologiškai subtiliame trileryje sužino visą kontekstą, privedantį prie žiaurių įvykių. Ir, žinoma, yra čia ir kerštas, mėgstama Jo Nesbo tema, bei klausimas, ką reiškia peržengti ribas.
Tiesa, nepaliko įspūdis, kad autorius galėjo siužetą ir kiek labiau suspausti, neištempti veiksmo taip smarkiai, tačiau čia, matyt, tas tipiškas skandinaviškas trilerių modelis – kriminalinė istorija dar ne viskas.
Jo Nesbo išties ne veltui vadinamas Norvegijos trilerių meistru. Suprantama, po Stiego Larssono sėkmės sunku susigaudyti visame tame gausiame kriminalinių romanų importe iš Skandinavijos, tačiau šis autorius akivaizdžiai priklauso kokybiškai, itin savitai šios šaltos niūrios literatūrinės invazijos pusei.
