„Sulauk pavasario, Bandini“ – pirmoji amerikiečių rašytojo Johno Fante Bandini sagos knyga, pasirodžiui 1938 metais. Pas mus ši saga pradėta leisti nuo antrosios knygos apie Bandinį „Paklausk dulkių“, ir tai galbūt nestebina, nes būtent ji laikoma garsiausiu autoriaus kūriniu. Dabar pasirodė ir pasakojimo apie Arturą Bandinį pradžia – knyga „Sulauk pavasario, Bandini“.
Leidėjai, pristatydami šį autorių, kaip kozirį naudoja Charlesą Bukowskį. Būtent Ch. Bukowskis laikomas pagrindiniu J.Fante kūrybos išpopuliarintoju, jis sakė, kad J.Fante padarė jam milžinišką įtaką. Jau po J.Fante mirties jo knygos buvo prikeltos naujam gyvenimui, jis įvertintas apdovanojimais ir dabar pripažįstamas kaip vienas svarbiausių XX amžiaus amerikiečių rašytojų.
„Sulauk pavasario, Bandini“ – pusiau autobiografinis J.Fante romanas apie skurdo kamuojamą italų imigrantų šeimos gyvenimą Jungtinėse Valstijose Didžiosios depresijos metais.
Knygos pradžioje susipažįstame su Svevu, skolose paskundusios, skurdo kamuojamos šeimos galva. Jis klampoja per sniegą ką tik biliardinėje pralošęs dešimt dolerių – o juk jis augina tris vaikus ir neišgali susimokėti net už makaronus. Jis mūrininkas ir be galo didžiuojasi savo profesija, tačiau žiemą darbo rasti kone neįmanoma. Į skolas jiems retai kas beduoda maisto produktų, ir šeimos maisto racionas pusryčiams, pietums ir vakarienei daugmaž vienodas: kiaušiniai. Tarytum visų bėdų dar būtų mažai, į svečius pas juos atvyksta pagieža spjaudanti žmonos Marijos motina. Svevui to jau per daug ir jis palieka namus – persikrausto pas bičiulį, geria, o vėliau įsidarbina pas turtingą našlę.
Marija lieka su trimis vaikais, ir pasakojimo centre atsiduria keturiolikmetis Arturas Bandinis, autoriaus alter ego. Arturas yra draskomas prieštaravimų, dviejų pasaulių – vieno, iš kurio jis yra kilęs, ir kito, kuriame nori būti. Nors jie italai, Arturas, kaip ir jo tėvas, norėtų save laikyti amerikiečiu. Jis lanko katalikišką mokyklą, bet nori eiti į valstybinę, patarnauja mišioms, bet priėdęs velnių ir nekenčia visų mišių patarnautojų, jo pavardė Bandinis, o norėtų būti Džounsas. Identiteto formavimosi keblumus ne itin draugiškai imigrantus priimančioje aplinkoje didina ir Arturo sudėtingi santykiai su tėvais – jis savo tėvą dievina (tačiau net šiurpas kartais nukrečia pagalvojus, kad ateis diena, kai užaugs ir galės iškaršt jam kailį), o motiną laiko kvaila baile. Jis nesupranta, kodėl jo mama negali būti tokia kaip kitos, jį siutina, kad motina leidžiasi šokdinama tėvo, meilės ir neapykantos mamai jausmai grumiasi vienas su kitu. Jis dar turi ir įsivaizduojamą meilę – klasės draugę, kuri jo iliuzijose yra jo antroji pusė, tačiau iš tiesų Roza jo nemėgsta. „Sulauk pavasario, Bandini“ yra Arturo tapatybės paieškos, o kartu perėjimas iš nekalto, vaikiško, naivaus pasaulio į suaugusiųjų, kuriame tenka prisiimti ir ne pagal amžių sudėtingą atsakomybės naštą.
Nuolatinis nepriteklius, už kurį baisesnis tik amžinas gėdos, nusižeminimo jausmas
Imigrantų identiteto formavimasis, realybės neatitikimas „amerikietiškajai svajonei“ yra viena pagrindinių šios knygos temų. Svevas, kuris save laiko amerikiečiu, nepakenčia skirstymo į rases ir klases, iš tiesų niekur nepabėga nuo savo itališko temperamento, kultūros. Jo pabėgimo būdas – darbas, tačiau tai neveikia. Galiausiai Svevas iliuzinį „amerikietiškos svajonės“ priartėjimą pajaučia turtingos našlės namuose, tačiau ir jis čia laikinas – našlės palyginimas jo su šunimi ir vėl grąžina Svevą į tą pačią tik nesėkmingai bandančių asimiliuotis imigrantų terpę. Tėvo žodžiai „šis berniukas – amerikietis. Jis joks atvykėlis“ yra viltis, kad kažkada taip ir bus, tačiau kol kas jie tokie ir yra – atvykėliai svetimoje žemėje, dar tik ieškantys būdų, kaip prisitaikyti.
Tuo tarpu Marijai pabėgimo būdas yra religija. Sklaidydama žurnalus, pasakojančius apie amerikiečių moterų gyvenimą, tokį tolimą ir nepasiekiamą, tik ryšyje su Dievu ji randa savo identiteto patvirtinimą, už tai ji sulaukia tiek vyro, tiek sūnaus paniekos.
Skurdas – kita svarbioji knygos tema. Autorius jautriai, labai emociškai stipriai parodo, ką reiškia jaustis skurdžiumi Amerikoje Didžiosios depresijos metais. Nuolatinis nepriteklius, už kurį baisesnis tik amžinas gėdos, nusižeminimo jausmas. Įsimintina scena, kurioje bet kokius paskutinius išdidumo likučius pamynusi Marija eilinį kartą bando eiti pas krautuvininką produktų skolon. Autorius rašo apie tai, kaip sudėtinga tokiame pasaulyje likti ištikimam savo principams, nenusidėti ir išlaikyti orumą.
J.Fante knygos paperka nuostabiai paprastu, aiškiu pasakojimo būdu. Jis netuščiažodžiauja, jo rašymo būdas skaidrus, tiesus, knygos labai lengvai skaitomos. Manau, būtent apie rašymo stilių Ch.Bukowkis ir kalbėjo, sakydamas, kad J.Fante padarė jam milžinišką įtaką.
Nors tai neretai labai liūdna knyga, autorius meistriškai sugeba pasakoti labai šiltai, nuoširdžiai, jautriai, su puikiu humoru. Vieni iš juokingiausių knygos puslapių, kuriuose Arturas samprotauja apie tai, ar jam pavyks pakliūti į rojų ir kas yra didžiosios nuodėmės. Ar tai, kad kartais nešiojasi triušio letenėlę, yra didžioji nuodėmė? O ar tai, kad per beisbolo čempionatą jis daugiau dėmesio kreipia į Džimį Foksą, o ne į Dievą Visagalį, yra mirtina nuodėmė? Tokios mintys kankina Arturą Bandinį.
Net ir rašydamas apie beviltiškas situacijas autorius palieka vilties, kad viskas gali baigtis gerai. Kad stingdantis šaltis galų gale baigsis ir ateis pavasaris. Tereikia jo sulaukti.
