Viskas prasideda, kai Sončajus gauna diską su filmu, kuriame užfiksuoti vaizdai, kaip nužudoma prostitutė Damrong, kadaise dirbusi Sončajaus motinos viešnamyje ir buvusi Sončajaus mylimąja. Detektyvas seka Damrong praeities pėdsakais, kurie vingiuoja nuo Kambodžos iki Amerikos ir galop grįžta į Bankoką, kuriame sukasi tik aukštuomenei skirti sekso klubai su ypatingų poreikių klientais, porno filmų industrija, teisiniai sandoriais, apie kokius Vakaruose girdėti neteko, ir šmėklos, kurios gyvena tarp tajų, su kuriomis kasdien gyvena tajai. Tokių, sunkiai atsikratomų, šmėklų turi ir Sončajus…
Kol kas tai pats mistiškiausias Burdetto romanas, tačiau ir pats silpniausias.
Autorius nuostabiai žaviai toliau vynioja serijai būdingą vientisą pasakojimą, kuriame skaitytoją keri Sončajaus santykiai su motina, viršininku, Čanija (su kuria jau laukiasi Guzo), FTB agente Kimberle, įsimylėjusią Sončajaus partnerį, siekiantį pasikeisti lytį. Pagyrų nusipelno įžvalgos apie tajų gyvenimo ypatumus ir atkaklus Vakarų ir Rytų kultūros sandūros ypatumų narpliojimas.
Tu manai, kad vakarietiškas mąstymas yra kažkoks frankenšteiniškas produktas, sulipdytas iš niekam tikusios religijos ir krūvos senovės graikų pedofilų, ta pati bedieviška mokinuko logikos, kraujo ir šlovės troškimo kombinacija, visažiniškumas, griovimas gelbėjimo dėlei, dėl kurio Vietname nužudėme tris milijonus, daugiausia moterų ir vaikų, visus vardan laisvės ir demokratijos, o paskui pabėgome, nes pasidarė per brangu. Taip?
Kultūrinis konfliktas? Turite omeny konfliktą tarp vakariečio su apgailėtinu saugios gimdos, kur galėtų susisukti, poreikiu ir aukso kasyklos ieškančios tajės kekšės?
Knygos literatūrinis stilius vis toks pats originalus: sarkastiškos pašalinės Bankoko scenos tobulai įlietos į kriminalinę romano visumą, dialogai apie budizmą ir seksą greta vienas kito, autorironiškas Sončajaus požiūris į kitus bei save, netikėtai išlendančios sentencijos, palyginimai, prasmingi nutylėjimai, dėl kurių bijai praleisti bent vieną žodį, bei tas asmeniškas naratoriaus kreipimasis į skaitytoją – farange – negali nekabinti – jautiesi lyg autorius kalbėtų vien tau. Įdomu, kokius jausmus šis kreipinys sukelia Burdetto knygas skaitančiam tajui?
Deja, Burdettui „Bankoko šmėklose“ nepavyksta sudominti pagrindine siužeto linija
Deja, Burdettui „Bankoko šmėklose“ nepavyksta sudominti pagrindine siužeto linija. Ok, „dramblių žaidimas“ buvo ypatingas, tačiau rašytojas, mano manymu, jau per daug užsisuko prostitučių bendruomenės ribose: vėl kūno pardavinėtojos likimas, vėl tajės santykiai su amerikiečiu, vėl tos pačios žmogiškosios nuodėmės pjūvis, kuris jau buvo „Bankoko tatuiruotėje“. Gi Tailandas – nusikaltimų rojus, kuriame galima rasti ir kitokio plauko niekadėjų bei aukų.
Bet net tokia fabula neleido „Bankoko šmėklai“ tapti perverčiama knyga, kaip, pavyzdžiui, Larso Keplerio romanai. Burdetto knygos turi aurą, kuri verčia tave atsidėti, nusiraminti, išsivalyti, paverčia skaitymo procesą kažkokiu šventu ritualu. O tai gauti iš literatūros pavyksta nedažnai. Tad, laukiu tolimesnių Sončajaus nuotykių tęsinių, kurie, anot kritikų, nenusileidžia pirmosioms knygoms.
P.S. Šis trileris Prancūzijoje kažkodėl užvardintas „Bangkok Psycho“ – neapsigaukite internetinėse parduotuvėse ieškodami originalios kalbos teksto.
P.P.S. Smagi citata, kurios įterpti tekste nepavyko: Žinojimas, kaip save pralinksminti, yra pirmas žingsnis į nušvitimą.
—–
Informacija apie knygą: Bankoko šmėklos : [romanas] / John Burdett ; iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2013], – 343, [1] p. – (Kriminalinis romanas, ISSN 2029-2597). – ISBN 978-9955-23-671-9 (įr.)
