Johną le Carré (tikrasis vardas Davidas Cornwellas) nedvejodamas galėčiau vadinti geriausiu knygų apie slaptąsias tarnybas, šnipus autoriumi. Jo kūrinys „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ bent jau mano asmeniniame šio žanro tope užtikrintai yra pirmojoje vietoje. Ir tokia mano nuomonė – ne vienintelio, nes net ir Grahamas Greenas, pats parašęs įsimintinų kūrinių šia tema, pripažino, kad nieko geresnio už „Šnipą, kuris sugrįžo iš šalčio“ niekas neparašė.
Dabar visame pasaulyje anonsuojama nauja, jau 23-ioji, autoriaus knyga, o mes, nors ir gerokai pavėluotai (ši knyga išleista 1974 metais), lietuviškai galime skaityti „Bastūną, Siuvėją, Kareivį, Šnipą“. Tiesą sakant, keista, kad mūsų leidėjai taip vangiai leidžia šio rašytojo knygas – tai tik antras išverstas Johno le Carré romanas, o juk pasaulyje jo kūriniai nuolatos šokteli į perkamiausiųjų sąrašus. Galbūt, jei ne filmo sėkmė, nebūtume sulaukę ir šios knygos lietuviškai. Bet geriau vėliau nei niekada
Taigi, pirmasis klausimas, kuris turbūt kyla jau mačiusiems filmą pagal šią knygą – ar po kino juostos dar verta skaityti ir knygą? Žinoma, lyginti knygų ir filmų nelabai verta, o ir labai retas atvejis, kai ekranizacija bent iš tolo prilygtų knygai, tačiau „Bastūno, Siuvėjo, Kareivio, Šnipo“ atveju visgi galima paploti režisieriui – jis sukūrė įtikinamą, įsimenančią juostą savotišku retro stiliumi, puikiai perteikiančią laikotarpį, apie kurį rašo autorius.
Ir visgi. Kino juostoje niekada nebus tiek poteksčių, tokio personažų atskleidimo, koks jis yra knygoje. Tad net ir mačiusiems filmą knygą skaityti rekomenduočiau – nuobodu tikrai nėra net ir žinant siužeto posūkius, juo labiau, kad šioje knygoje, skirtingai nuo daugelio romanų apie šnipus, ne paslapties išaiškinimas yra svarbiausias, o tai, kaip autorius aprašo slaptųjų tarnybų darbą.
Rusų kurmis
Šioje knygoje Johnas le Carré grįžta prie savo pamėgto herojaus Džordžo Smailio, dirbančio britų centrinėje žvalgyboje, vadinamoje „Cirku“. Knygos veiksmas – Šaltojo karo metais, Vakarams su Rusija besistengiant užverbuoti priešo agentus, išgauti paslaptis, inflirtuoti savo žmones į svetimųjų slaptąsias tarnybas.
Į pensiją išėjęs patyręs šnipas Smailis iškviečiamas slaptam pokalbiui – įtariama, kad rusai „Cirke“ turi kurmį – dvigubą agentą, perduodantį Rusijai slaptus duomenis, naikinantį informatorių tinklus, patiems britams pakišantį menkavertę arba suklastotą informaciją. Manoma, kad šį kurmį slaptosiose tarnybose įtaisė Karlas, su kuriuo Smailis jau buvo susidūręs. Taip šia knyga pradedama Karlo trilogija.
Smailis atsiduria tarp dviejų ugnių – jis nepageidaujamas „Cirke“, pastangos išsiaiškinti kurmį, be abejo, neramina ir Rusiją. Rašytojas įtikinamai perteikia bendrą tamsią paranojos, sekimų ir įtarinėjimų atmosferą – niekuomet negali būti tikras, kam iš tiesų dirba agentas, pasikliauti gali tik savimi.
Klampus, neskubus pasakojimas
Johno le Carré knygos labiausiai žavi detalėmis, tuo, kaip įtikinamai perteikiamas slaptųjų tarnybų darbas. Jo romanai visuomet sukuria dokumentalumo įspūdį, skaitydamas knygą paneri į šnipų pasaulį, esi supažindinamas su jų darbo metodais, žargonu. Tai – nenuostabu, nes rašytojas pats nuo 1959 iki 1964 metų dirbo britų žvalgybai ir buvo priverstas ją palikti, išaiškėjus, kad būtent jis yra knygos „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ autorius.
Jeigu galvojate, kad ši knyga yra lengvai prarijamas detektyvinis skaitalas, klystate. Johnas le Carré rašo neskubriai, netgi, sakyčiau, klampiai, įpindamas nemažai pasakojimo gijų, keliaudamas per skirtingus laikotarpius. Čia – ne tik šnipinėjimo istorija, bet ir asmeninės personažų gyvenimo dramos, rašytojui svarbi pačios išdavystės psichologinė analizė. Istorija sudėtinga, nelinijinė, ji pradedama labai iš lėto, ir prireikia laiko įsijausti į šią knygą. Daugybė terminų, personažų, detalių neleidžia skubėti, nes vėliau teks grįžti atgal, bandant suprasti, kas vyksta, tiek viskas čia yra supinta. Nesu tikras, kad tai knyga, mėgstantiems veiksmą, ji kur kas subtilesnė, su daugybe niuansų ir klodų. Deja, nepakankama vertimo kokybė šįsyk kiek kiša koją mėgaujantis kūriniu.
Užmirškite džeimsus bondus ir kitus sunkiai įtikinamus herojus, Smailis yra būtent toks personažas, kokį ir galima įsivaizduoti, realiai dirbantį slaptosios tarnybose. Ir slaptųjų tarnybų darbas čia atrodo žymiai realesnis nei brukamose istorijose apie šnipus – nėra čia gaudynių, sraigtasparnių, kietų nenugalimųjų vyrukų. Užtat yra intrigų, didžiulės psichologinės įtampos, išdavysčių persunktas pasaulis, kuriame jeigu nepergudrausi kitų tu, netrukus būsi sumindytas pats.
